Sigurnės namų taisyklės

„Kai esame laimingi, mes visuomet geri, bet kai esame geri, ne visuomet būnam laimingi. “
Oskaras Vaildas




Aukštakilmei grafaitei Sigurni fon Leiter nebuvo lengva tvarkytis paveldėtame dvare. Visą dieną ji prižiūrėdavo pavaldinius kairėn ir dešinėn, šitaip plūkdavosi iki vėlyvų išnaktų, kol galiausiai negyva krisdavo į patalą. Bet ir ten jos miegą nuolat trikdydavo sapnai.

Sykį ji sapnavo esanti sunki akmeninė lentelė su iškaltais joje rašmenimis. Nežinia kokie svarbūs įstatai buvo ten surašyti, tačiau lentelė besipuikuojanti pagrindinėje miesto aikštėje, buvo išdidžiai rodoma, kaskart iškilmingai priklaupiant, o visokiems prašalaičiams ir neišmanėliams netgi prigrasant tuo pačiu viršun iškeltu rodomuoju pirštu. Bet į vakarą aikštei ištuštėjus ir miesto apybraižoms pradėjus lietis į krūvą, šventieji rašmenys imdavo nykti šešėliuose, nebelikdavo ir to reikšmingumo. Sutemus čia užklysdavo tik benamiai ir elgetos, ieškantys bent kokios užuovėjos; po vidurnakčio pasirodydavo ir įkaušę linksmuoliai, vedini spalvingų savo palydovių; jau brėkštant, senas apžlibęs šuo atbinzenęs pasitrindavo į lentelės kampus ir pakėlęs drebančią leteną padarydavo ten balutę. O kartą kažkoks bedievis padauža nupeckiojo lentelę dažais, prirašė visokių baisybių, keiksmų ir paikysčių, tokių paikų, jog ryte susirinkę žmonės nevaliojo susiturėti iš juoko. Tik kiek vėliau atžygiavo miesto tvarkdariai, staiga ją užgulė šiurkšti šlapia mazgotė ir ji pabudo.

Po tokių sapnų, savaime suprantama, jaunajai didikei nebuvo lengva vėl sugrįžti prie dvaro reikalų, dar ilgai ji būdavo suirzusi ir nesava.

Kartą ji susapnavo esanti puošni satino suknutė, vienos mergaitės jau gerokai išaugusios ją, o dabar nepatogiai traukančios žemyn klostuotus padurkus, vos dengiančius vaikiškus keliukus.

Taigi buvo apsitempusi augantį mažą kūnelį, kaskart skausmingai trūkinėdama per siūles ir vos nulaikydama save, kad visai nesuplyštų. Kiekvieną sykį mergaitei kostelėjus ar giliau atsidusus, suknutė turėdavo neįtikėtinai sugriebti pati save, kad neduokdie savęs pačios nepamestų. Tuomet žirneliais nusėtą jos audinį persmelkdavo baisus sopulys. Atrodydavo, jog kiekvienas žirnelis, skausmingai persikreipęs ir ištįsęs, beviltiškai susiima plonytėmis satino rankutėmis ir sustingsta nebyliame šauksme. O kai mergaitė imdavo netramdomai juoktis, suknutę ištikdavo kone inkvizicinės kančios. Kad ir kaip įsitempusi, ji nebeįstengdavo išsiturėti - tai viena, tai kita siūlė skaudžiai įtrūkdavo ir žiojėdavo lyg atsivėrusi liepsnojanti žaizda.

Pabudo išmušta karščio, nes iš įtampos užsivertė ant savęs visas pagalves ir visus devynis čiužinius. 

Kartą ji susapnavo, kad pavirto laiptais - nesibaigiančiais laiptais į dangų, į kurį visi alei vieno trūks-plyš geidė užsikabaroti. Bet kuo aukščiau kilo, tuo statyn ir siauryn dūrėsi laiptai į debesų miglas. Visi norintys niekaip netilpo. Jie grūdosi pusiaukelėje tarp žemės ir dangaus, stumdydami kits kitą pečiais ir alkūnėmis. Užgautieji ritosi žemyn, paskui ir vėl brovėsi, trypė kojomis siūbuojančius laiptus ir kuo pikčiausiai burnojo. O juk visa tai vyko ant ištiestos dangop laiptuotos nuilsusios nugaros. Niekas neišgirdo tylios aimanos ir nepajuto kojomis talžomo kūno krūpčiojimų. Tik staiga kažkas ėmė ir įtrūko, tartum prairusi suknelės siūlė; įskilo, nelyg iškritusi akmeninė lentelė; perlūžo, sakytum perkrautas laiptų maršas...

Gana! - sušuko grafaitė pagauta baimės. Širdis daužėsi it pašėlusi. Nuo tų dūžių ji ir pabudo. Tikriau tariant, taip gaudė didysis rotušės varpas.

Apsipylusi šaltu prakaitu, grafaitė Sigurnė pašoko iš patalo ir vienmarškinė išpuolė pro menės duris. Tačiau akmeniniai laiptai, vedantys žemyn į dvaro kiemus, stūksojo lyg įkalti. Ji metėsi atgal į miegamąjį, alsiai atplėšė spintos duris, bet ir čia patyrė, jog visos suknios, kaip įprasta, dailiai priruoštos ir pakabintos vienoje gretoje. Vis dėlto net ir tai grafaitės nerimo nė kiek nenumaldė. Šįsyk, išbėgusi ant laiptų, ji strimgalviais nubildėjo žemyn, ir užuot nusileidusi į kiemą, nėrė įvijais rūsio laiptais tiesiai į apleistus senojo dvaro požemius. Kelią jai pastojo sunkios kaustytos durys. Daugybę metų jos buvo užrakintos ir neliečiamos, bet dabar geležinė spyna spragtelėjo, nenoriai atšoko sklendės, suvaitojo užrūdiję vyriai.

Sulaikiusi kvapą, grafaitė žengė į požemio prieblandą. Tik siauras ir blankus šviesos ruožas, krintantis pro atvertas duris, dabar nušvietė priplėkusio rūsio grindinį ir sienas. Abipus skliautuoto koridoriaus buvo sukrautos ilgos kaukolių ir skeletų rietuvės, apėjusios storais voratinklių šydais ir varvančia salietra, nukarusią nuo lubų lyg samanos.

Apmirusia širdimi jaunoji didikė negirdimai žengė link senųjų namų kriptos, tačiau netrukus aiktelėjo ir sustingo vietoje. Priešais save ji išvydo aukštą ir tamsų šešėlį. Virpančia ranka grafaitė patraukė jį dengiantį šydą. Sutrešęs audinys tuojau nuslinko ir krisdamas ant grindų bematant sudūlėjo, nuklodamas viską aplinkui pilkšvai žalsvomis dulkėmis. Tuo pat metu grafaitė šaižiai suriko, ranka užsidengdama burną - išblyškusi kaip lavonas ir paklaikusiomis iš siaubo akimis. Kadaise švytintis baltu gludintu marmuru laikui nepavaldus obeliskas, dabar stūksojo niūrus ir siaubingai sueižėjęs, apgurgėjęs purvais, nusėtas pelėsiu ir samanom. Įskaityti jame iškaltus rašmenis buvo stačiai neįmanoma.

Be žado grafaitė žvelgė į subjaurotą ir neatpažįstamą relikviją. Nė nesuvokdama ką daranti, ji ėmė stvarstyti kas pakliuvo po ranka - iš pradžių čiupo savo naktinių baltinių kraštą, paskui griebė požemio raktus sunertus ant geležinio žiedo, galop pajuto rankoje belaikanti plaukų šepetį, nejučiom nutvertą dar miegamajame nuo stalelio su veidrodžiu. Sekančią akimirką ji taip pašėlusiai šoko trinti apsamanojusias obelisko briaunas, lyg nuo to priklausytų viso dvaro ir jos pačios gyvastis bei gerovė. Kuo aukščiau kilo įdienojusi saulė ir kuo skaisčiau jos spinduliai skverbėsi požemin, tuo smarkiau grafaitė gulėsi šepetį.

Tiktai rotušės varpui ėmus mušti vidudienį, visa suplukusi ir be saiko nualsusi, ji staiga atitoko. Kai atsitiesusi pagaliau pakėlė akis, išvydo ne menkai pasikeitusį paveikslą. Nors akmuo vis dar buvo sueižėjęs ir pajuodęs kraštuose, o kitur - bjauriai žalzganas, vis tik nuožulnus jo paviršius dabar spindėjo, sakytum, ne itin švarus veidrodis. Pačiame viršuje netgi galėjai įžiūrėti kelis senus fragmentus. Tiesa, rašmenys jau netviskėjo auksu, kaip andainykščiais laikais, ir buvo taip paveikti pelėsio, jog visos raidės sykiu, ir kiekviena atskirai, tarsi krypo į skirtingas puses. Po vienintele vos įskaitoma eilute daugiau nieko nebuvo išlikę, dulsvas marmuras skleidė tik žalzganą ir šaltą švytėjimą.

Netikėtai jo atspindy grafaitė išvydo gražų veidą. Labai pažįstamą veidą. Tačiau kažkas jame vis dėlto buvo pasikeitę, kažkas atžaraus ir piktdžiugiško slypėjo tame veide. Ak, nejau tai mano pačios atspindys, atsiduso grafaitė. Bet tuoj nusprendė, jog čia bus kaltas šlykštus akmuo ir prastas apšvietimas, keistai iškraipantis tikrąjį atvaizdą. Ji pakėlė aukštyn plaukų šepetį, kurio kitoje pusėje buvo įtaisytas mažas veidrodėlis, ir apžiūrėjo save įdėmiai. Tuomet ir vėl nužvelgė šaltą, nebylų akmenį. Nebuvo jokios abejonės, vaizdas išties skyrėsi, mat iš veidrodėlio į ją žvelgė giedras ir nuoširdus jos pačios veidas, o štai atvaizdas akmenyje stebėjo ją savo gražiomis akimis tarsi iš aukšto. Gili panieka buvo įsispaudus tame šypsnyje ir tame dailiame, tačiau tokiame liguistame veide.

Bet dabar grafaitė išgąstingai pakėlė akis. Plaukų šepetys pamėklės rankoje, kažin kodėl atrodė lyg iškeltas vėzdas, kurio vienoje pusėje kuo švelniausiai pleveno žalzganos povo plunksnos, o kitoje grėsmingai žybčiojo sudužęs veidrodis, iš kurio tarsi dygliai stirksojo aštraus stiklo šukės. Jos šiepėsi viršun, savo nuožmiais atspindžiais nušviesdamos, kad ir sunkiai įskaitomas, tačiau savo prasmės nepraradusias raides: “Sigurnės namų taisyklės” - bylojo kreivas užrašas.