Virsmas

Ilgiau nei buvau galvojęs skrieju šia orbita, nebesuvokdamas, koks tikslas mane čia laiko,
Nes vynas, kurį gerdavau stebėdamas saulėlydžius, jau actu pavirto,
Išdžiūvusios aistros aštrūs kristalai nusėda sąnariuose,
O akys veltui dairosi plunksnos, kurioje užkoduoti mano smegenų failai.
Ir ką aš atpirksiu tame svetimame  amplua pats sau išlikdamas amžinu incognito?
Kasdien vis gilyn į mišką, kur briedžiai ar vienaragiai- koks man skirtumas,
Norėčiau  išeit, bet saulė kelio nerodo, o sąmonės šepetys jau sudilo,
Ir nesušluoti ten abejingai čeža pernykščiai lapai.
Įdomu, jei imčiau juos ir pakurčiau?
Nuo tos minties pabunda tigras, kuris ir yra mano tikrasis temperamentas,
Prigesusi aistros žvakė suliepsnoja laužu, įkaista atmosfera, ir atšuoliuoja mano žirgas,
Skeldamas kibirkštis iš po kojų, tik aš įstrigęs savo matricoj
Lyg šuo kandu Dievui į ranką ir toje vietoje išdygsta rožių krūmas.
Aplinkui šoka flamingai, pribarsto plunksnų, kurių dabar nebereikia.
Mėginu susisteminti savo patirtis, kaip maistą ateičiai, bet nepavyksta. 
Todėl dedu tašką sakinio pradžioje, atsisėdu lotoso poza ir dėkoju už viską, kas su manim vyksta,
Pamažu virsdamas Buda.