Vakaras

Ir geriau tie
žodžiai, gal ir ypatingi,
šioje prieblandoje nepradės griauti
rimties. Mieguisti siluetai. Jų šešėliai tingi
pasislinkti tolyn į
kertę,
kur dulkių nesujaukta patalynė,
kur neapsivertę
viršeliai knygų lentynose,
perdžiūvę smilgos, be datų atmintyje suvenyrų
keletas, o laikas, beje, ir neketino juose
užsilaikyti, todėl išniro
kitur, žemėje niekieno,
medžiais, kurie, lapus mesti ėmę,
pro langą pamatė mane, nepaniekino
ir nekalbino stingstančio susimastyme.