Gydytojai

Nėra nepavargstančių gydytojų



Metai prasidėjo važiavau su gydytoja, kuri užmigo ant užpakalinės sėdynės. Gydytoja, kuri neturėjo laiko nei susitikti su savo draugu, nei išsimiegoti, nei nusipirkti parduotuvėje daktariškos dešros. Nejaugi taip sunku gydyti žmones, neatsitraukiant nuo ligonio. Sunku. Jauna tarsi pavasaris. Laisva tarsi bedarbis. Užmigo neatsakiusi į jokį klausimą. Labai stipru buvo, kada ji prabudo ir iššoko iš mašinos. Juokiasi tarsi niekada ir nebuvo pavargusi.

Link namo Debesijos gatvėje ji ėjo ir vis smarkiau metėsi į kuprą.

Lėtai lipo laiptelį po laiptelio tarsi bijojo nukristi.

Įsikibo į durų rankeną ir stovėjo. Jai buvo juokinga.

Ji nesitikėjo taip greitai pasenti gydydama žmones.



Užtrenktas pacientas



Dantistas, kuris išėjo parūkyti ir užsitrenkė duris. Šalta buvo. Reikėjo pagalvoti ar dėti kreivą dantį, nes pacientas kreivai šypsojosi, o gal tiesinti ir iš gamtos atkovoti kreivadantį?

Parūkyti buvo tik įprotis.

Spyna trinktelėjo ir pati išspjovė geležį, kuri jungė spyną su durimis.

Kabo bejausmė spyna.

Pacientas pilna burna vatos, lipa iš krėslo. Jam dreba rankos ir teka seilės ant kelnių.

Atidaryti neįmanoma.

Pacientas girdi, bet žodžio neturi.

Galėtu išspjauti.... bet gal bijo daktaro.

Daktaras siekia telefono.

Baterija šalčio metu išsikrauna žaibu.

Daktaras bėga pas kaimynus: ima kūjį, kitą telefoną, atsuktuvą.

Kada daktaras parūkęs grįžta pacientas tyliai miega nusukęs kreivus dantis į sieną...





Tarp ligonių



Gydytoja kalbėjo apie Lietuvą ir lietuvius. Ji buvo gydytoja, kuri turėjo gerą mėgiamą darbą, turėjo ir draugą, ir priešą. Buvo patraukli ir apie tai puikiai žinojo, nes dažnai tai jai padėdavo profesiniuose pokalbiuose.

Važiavo į sodus. Bet sodininkė nebuvo, nes kvėpavo ramiai, net ir susijaudinusi dėl lietuvių likimo. Sodininkės dažnai rūkančios, jos tam ir perka sodus, kad sėdėtu ir rūkytu.

Gydytoja nerūkė. Gal ir negėrė, bet jeigu gėrė tai buvo linksma, nes dėvėjo pabrėžtinai aptemptus rūbus.

-      Mes lietuviai visad nukenčiam nuo kitataučių. Tokia miškinių logika. Labai mes nelaimingi visada lyg gyventume medžių šešėlyje. O tai žinote kaip veikia psichiką?

Įvažiavom į tamsų mišką.

-      Kaip gražiai jūs šypsotės... matot kokie gražūs medžiai? Lietuviai labai mėgo medžius..

Išvažiavom iš miško, bet įvažiavome į platų lauką, kuriame statybos bus, bet ne šiandien

Gal per ilgai tylėjau...

Gydytoja išlipo vidury lauko

-      Aš daktarė psichiatrė. Su manim juokauti negalima.

Daktarė sportiškai bėgo per lauką.

Gal tikrai per ilgai tylėjau?