Vėjas plačiausiais delnais

upės bangų vilnimis
tyliai senelę šaukiu
jos nemačiau ir nepažinojau
gal pasirodys tamsoje jonvabaliu
vaiduokliška  šviesa

auštant
dosniai rieškučiomis barstydamas
šviesos lašus
vėjas plačiausiais delnais
glosto parausvintą upės veidą

atsargiai
į horizonto liniją žiūrėdamas
švyturys tai užsižiebia tai gęsta
mintys viena po kitos
murzes abėcėle

naktį dabar
jau negaliu užmigti
netgi už tai
jau negaliu leisti sau
tau priekaištauti