Kaip svečias

varnui iš snapo kapsi juodas naktinis tušas
senas žibintas linksi – vėjo kairinis kirtis
kyla žmogus iš sapno ir į krūtinę mušas
kas jis į kokią pusnį buvo nakčia nuvirtęs

virpa nuo šalčio visas ledą nuo veido gremžia
vis dar stiklėja pirštai bet jau nutirpo rankos
kužda į ausį speigas žaidžia sidabro amžių
netgi dangus užšąla paukščiai į ledą trankos

nors sapnuose dar būna šitaip jauku ir šilta
tiesias ranka ir balsas liepia nubust ir keltis 
upė tarytum siūlas jau įverta į tiltą
grūdas ledai ir skęsta seno Charono valtis

niekur iš čia nedingsi – toks jau likimas duotas
gėlės languos pražįsta raštais painiais rožyno
tau pro plyšelį durų veidas žvaigždėm randuotas
šypsos atrodo laukė ir jau seniai pažino 

tu pozavai jau kartą freskoj kai tapė Kristų
o po daugybės metų tapė tave kaip Judą
ribos plonytės tokios – daug kas kely paslystų
kol traukinių vagonais naktys ir dienos juda

mums virš galvų padangės šviesios ir tokios plačios
viskas įvyks kaip buvo Rašto seniai žadėta
tas kas neturi nieko tas kas kuklus kaip svečias –
vertas už stalo sėsti į šeimininko vietą