Kai moteris atsikando obuolio

kai moteris atsikando obuolio
jai iš karto prisireikė stogo
malonu stebėti rytais
kai per šiaudą nuteka  laikas
laukais bėgo ilgakojės vasaros
jos buvo paaugliškai grakščios
ir juokėsi kaip dabar

o moteris valgė obuolį
jose gyvybinga drėgmė kaupėsi
saulė viduje pasislėpus šildė
nematomai nejučiom
brandino

plaukuose degė vaisingo pavasario
vėjo gūsiai
kai jis vis iš naujo
mūšiui su mirtimi budo
iškėlęs nenugalimą
vaiskios žydrynės vėliavą

moteris valgė obuolį
sultys buvo karštos
jas kraujagyslės pumpavo
per viso pasaulio kūną

nematomas vėjas
kaip bulius
įsisukęs į viršugalvį
dejavo ir kriokė
lyg  laivą iškrovęs
baltai spindėjo sodai
ežeras bangomis šypsojosi
kaip įsimylėjusios Adomo akys
kai jis suvokė

moteris valgė  obuolius
žiūrėjo žvaigždės
kurių Homeras nematė
bet jos buvo kai jis
apie Eleną dainavo

visada kai stogais tekėjo
ne vanduo o laikas
viskas kaip iš pradžių