17. Skaitau Save I

Juokinga?
Tačiau kitaip nebus.
Pats sau karūną ant galvos keliu –
valdovas Aš.
Pabodo pasakas sau sekti,
šachmatais žaist su savimi.
Kas dieviška – tegu dievams.
Kas žmogiška – kodėl taip atkakliai ne man?

Ir štai regiu kaip griūva mūrai
per šimtmečius kaktom daužyti,
pavargo cementas,
pavargo plienas,
o siela džiaugiasi giesme:
aleliuja,  aleliuja –
karalius Aš.
Nėra Pranuco. Ačiū jam.
kad taip  ilgai mane augino...

[Atsiveria griuvėsių scena su šliaužančio (gal žalčio, gal gyvatės) šešėliu) Iš ten ir klausiama]

– Tu taip manai?
– Ką reiškia „taip manau“? Ar neregi, kur įsitaisęs sėdžiu. Pranuco jau  nėra. Nebus. Taip sutarėme. Visi griuvėsiai žalčiams priklauso, o aš – karalius jų
– Taip ir raškyk. Aiškiau, aiškiau: visi griuvėsiai šie –
žalčiams priklauso.
 
(uždanga truputį nusileidžia, o iš anapus  jos)

Dar vieno despoto nėra.
Dėkojam, Dieve. Ačiū!
Aleliuja,
aleliuja..
    -----------_________________------------

Karalius

Sunki galva,
o akys užverstos griuvėsiais.
iš kur jų tiek?
Tu, mano žodi, – nekalbėk,
nėra Pranuco, o vistiek
jo nebūtim nepatikėsiu,
Per daug, per daug,
kad tiek griuvėsių iš žmogaus.
Gal taip nutiktų,
jei dangus sugriūtų,
atsižadėdamas savęs,
iškristų iš aukštybių dievas,
gal dar kažkas,
kad vienu ypu taip
išjaustumei griuvėsių svorį –
Pranuco palikimą po savęs.

Ir vis dėlto valdovas Aš
nepaisant, kad sunki galva,
kad akys užgrioztos griuvėsiais.
-------_______________---------