Svečias praeičiai

Tušti pilnaties laivai
Pilni tylos, kurią randi savy palikęs šeimą
Plaukia vilkstinėm į mane
Erčios kaupiasi viduje, aš paleidžiu save kilti
Aprūdiję sraigtai ima suktis
Aš plūduriuoju virš tuščių laukymių
Nuogų, išdžiuvusių medžių
Ant kurių šimtametės varnos
Šnairuoja kiauromis protėvių akimis
Kylu virš šalto prisiminimų kapinyno
Visi veidai raižyti ant antkapių išblukę
Aš pamiršau juos kaip visi pamirš mane
Tuomet, kodėl aš čia lankausi?
Neatpažintas, vis kažko ieškantis
Svečias nykstantiems prisiminimams