Paralelinės Kalėdos

Suosirgis pralenkė snygį ir nusileido Kalėdos. Tačiau niekas jų nepastebėjo, nes visi buvo panikoje dėl atimtų Kalėdų.

O Kalėdos ateina visada ankščiau, kada tik gali, tačiau ne kažinkas jas ir iki šiol pastebėdavo. Atsirasdavo įvairių Kotrynų, vaistininkių, gugulių ir šiaip kairiarankių, dešiniarankių taipogi, katrie niršiai šveisdavo namus, šluodavo lentynas, kalendavo dantimis į vitrinas, grožėdavosi tuo, kad jų miesto eglė gražiausia. Kaimiečiai, dažniausiai šiaip apsirūpindavo svaigalais, nes apie jų eglę vis tiek nelabai kas parašys. Vaikai galvodavo, kad tik daugiau, daugiau ir dar kartą daugiau atneštų Kalėdų Senelis arba padėtų tėvai. Po eglute suprantama.

Visko čia ir neaprašysi, o ir ar reikia? Tfu. Apolinaras nusispjovė ir vėl nuėjo į kampą keiktis kaip buvo įpratęs nuo senų ir naujų laikų, nes negi keiksis viešai prieš Kalėdas? Nugi negražu gi. Nuėjęs už tvarto jau vos nepradėjo, bet staiga prisiminė, kad kažkada tai gyvuliai turi kalbėti. Ilgai galvojo, kol apsisprendė, kad būtent per Kalėdas, o ne Velykas, dėl ko pradžioje buvo šiek tiek susimėtęs.

Ir tikrai – tvarte vis dar degė šviesa, vadinasi jie iš tiesų repetavo, o ką gali žinoti, juk gali ir naktimi ankščiau, ar vėliau pradėti, niekas gi nežino, kada čia tikrai tos Kalėdos... O ir ateina jau ta, dvasia Kalėdų juk tikrai daug ankščiau, va kaip ir dabar jam, Apolinarui atėjo – nebesikeikia taip sau viešai, nueina gi už tvartuko, tai ko norėti...

Ir tikrai, ko gi norėti? Susimąstė Apolinaras, ilgai mąstė, kol pajuto, kaip šaltis taip džyrkšt, kaip kokia Kotryna su tuo savo pjūkleliu ir pertraukė per kojas. Tada greitai prisiminė ko norėjęs. Paėjo kiek arčiau lango, ištempė kalą ir įsiklausė. Neišgirdo nieko, bet nėra ko ir norėti, buvo juk dar ganėtinai atskirtas nuo gyvuliukų. Tai paėjo dar arčiau lango ir neišlįsdamas į šviesą, visai šalia jo pridėjo prie sienos ausį.

„Ble, ką tu čia dabar darai? “. Pamatė, pamanė Apolinaras, tik kažin kas, ar kokia karvė, ar kalakutas... O gal višta, bet kad tos, sako, anksti miegoti eina. Na, bet prie įjungtos šviesos turbūt negali užmigti. „Aš tau sakau, ble, ką darai? “ Nu eik tu šikt, jauti, ar kažkaip panašiai pamanė Apolinaras, nes balsas jam pasirodė toks ganėtinai storas. Kad tik aš tau neatsakęs ir su gyvuliu kalbėtis nepradėjęs, va taip ir panašiai manė Apolinaras tol, kol kažkas neniuktelėjo jam į pakinklį su koja. Kad su koja, tai jis pamatė tik atsisukęs, o atsisuko gana greitai, nes rasi koks galvijas tikrai bus ištrūkęs.

Jo artimiausias prietelius, nuolatinis sugėrovas stovėjo šalia. Ką ten šalia, – už jo mažne prisiplojęs buvo, norėdamas pažiūrėti ir suprasti ką čia Apolinaras taip stebi nors nieko aplink nėra. Tas ir niuktelėjo savo keliu jam pakinklin visai netyčia, vis per tą norą irgi kažką tai pamatyti, o ne dėl priekabiavimų kokių nevėkšliškų. Pirma mintis buvo jam užvožti, bet juk Kalėdos. Apolinaras juk net keiktis čia, į nuošalesnę vietą atėjo, o kad jau muštynes kelti... Na nee, nesulauks niekas.

Nors niekas ir nelaukė, – kaimynas stovėjo ramiai pasilinguodamas ir tik pėdomis kaip įkaltas bei vien atsakymo tenorėjo, daugiau tai nieko, nei į dantis, nei ką. „Taigi Kalėdos“ – pasakė Apolinaras, – „Gi, žinai, kaip būna, pamaniau pasiklausysiu kaip gyvulėliai šneka“. „Taigi Kalėdos dar už dviejų ar trejų dienų,... o gal ir visos savaitės, velnias čia jas atpaistys. Bet, kad tu jokių gyvulių nebeturi ir niekas kaime nebeturi, tai ką tu čia dabar...? “ Po tų žodžių prietelius kažkaip negerai, kažkaip įtartinai į Apolinarą pasižiūrėjo ir tas suprato, kad reikia kažką tai tuoj daryti, kad nepasigadintų reputacijos, nes dar vaistų kokių pasiūlys ar ką. Tačiau ką čia besugalvosi dabar tokiame vidurnaktyje ir taip staiga, ir, be to, argi tinka meluoti tokiu laiku? Aišku, kad netinka, susivokė Apolinaras ir atsakė sąžiningai: „Taigi aš pamiršau“.

„Žiūriu, čia pas jus visiška betvarkė“ – įvertino padėtį prietelius, – „Tavo boba gyvulius besišerdama tvarte šviesą pamiršo išjungti, tu pamiršai, kad jau kada visame kaime gyvulių nė su žiburiu nerasi, o aš va... “ – čia jis šiek tiek pritilo, matyt susigriebė, kad jo pamiršimas tai kaip ir daugiau kažkas, labiau kažkas ir kažkaip nejauku jam pasidarė, graudu netgi kažkiek... „Kiek ir kažkiek tu čia mekensi ir dar su visokiais kažkiek? Tai sakyk gi pagaliau, ką ir tu pamiršęs būsi? “ „Taigi va,... kada tiksliai tos  Kalėdos aš irgi pamiršau... tik žinau, kad dar tikrai nepraėjusios, bet ar po savaitės, ar jau po dienų kelių... “

Ir tada, sulig tais žodžiais, Apolinaras pamatė jo akyse ašaras, matyt čia ta šviesiukė iš tvarto sklindanti bus padėjusi ir taip jam gaila pasidarė savo prieteliaus, kaip niekada, nes niekada ir nebūdavo dėl ko jo gailėti, o dabar... Tikrai matyt jau Kalėdų dvasia bus visur pasireiškusi. Patapnojo jis jam per petį, paguodė, kad čia vieni niekai tik yra, nes va kiti, net atsiprašyti prieš Šventas, žodį Šventas, Apolinaras ypatingai pabrėžė, taigi net atsiprašyti pamiršta prieš Šventas Kalėdas, o čia... vieni niekai tik.

Tokio gerumo ir užuojautos sugraudintas prietelius iš karto pasijuto geriau ir tuoj pat jį ta Kalėdinė dvasia pagavo, ir jam taipogi pagailo Apolinaro, todėl tarė: „Ale nenusimink tik tu, eime pas kaimyną, pasiklausysime kaip jo gyvuliukai šneka“. „Tai, kad pas jį tvarte jau tamsu, miegos turbūt jie jau visi“. „Taigi jis bobos neturi, nėra kam šviesos pamiršti išjungti, tai ir tamsu, o taip, tai garantuotai nemiega. Eik tu sau, miegos jie tau per Šventas“ – čia ir jis ypatingai ištarė tas Šventas, pabrėždamas, lyg pakylėdamas aukščiau Kalėdų sakinio gale.

Taip jie abu ir patraukė link kaimyno tvarto, o tuo tarpu supykusi karvė susuko uodegą ore ir plojo per elektros jungtuką. „Mama! “ – suklykė veršis. – „Aš juk dar nenoriu miego! “ „Kas čia žiūrės tų tavo norų, va vištos jau seniausiai užmigę, nuo laktų kraičioja ir nukritusios vėl lipa, nuo kojų gi taip visai nusimuš, tylėk tik tu čia nebliovęs. “ Betrūko tik, kad šeimininkę dar prižadintų, tai ta vėl susimaišiusi tuojau atlėks melžti.

Ir tada visur stojo rimtis ir ramybė. Jau būtų galėjusios ir Kalėdos kaip ir ateiti,... tačiau užsižiebė tada netoli tvartuko nedidelės švieselės lyg vainikėlis koks ratuku išsidėsčiusios ir jų apšviesta lyg lėkštė kokia ganėtinai didelė pasirodė, o balsas iš jos tarė: „Tai ką mes imam galų gale, tuos du kur nuėjo, ar tuos, kurie čia liko? Nes man tai jie visi rinktiniai egzemplioriai atrodo“. „Tai gal dar pasidairom“ – atsakė jam kitas balsas. – „Gal dar unikalesnių atrasim? “ „Na ne, pirma pasiimam tuos, nes, kaip jie visi čia sako, – geriau žvirblis laive, negu briedis girioje. Pirma tuos iš tvarto, paskui anuodu, o paskui ir dar pasieškosim. “

Ir tada iškiūtino, išvinguriavo vorele, dvi ar trys nedidukių, melsvo ir šiek tiek į žmogų panašaus silueto žmogystų ir kaipmat pradingo tvartuko duryse. Vos tik jos užsidarė, tučtuojau sugrįžo Apolinaras su prieteliu savo. Pastarasis ne ką suprasdamas vis gręžiojosi atgal ir murmėjo: „Man atrodo, tas vienas kaimyno gyvulys jau būtų tuoj, tuoj prakalbėjęs, ko tu dabar? “

„O to“ – atsakė jam Apolinaras atsigręždamas, o jo žvilgsnis buvo visiškai, kažkaip netgi nelabai gerai kaip tokiam šventiniam laikotarpiui pasikeitęs. Jis tik mostelėjo atgalia ranka ištardamas Štiš ar kažką tai panašaus ir prieteliaus figūra sulig tuo išskydo, ištįso, rodosi tirpte ištirpo ore. O Apolinaras greitai pribėgęs prie tvartuko kaukštelėjo sklende ir patenkintas atsiduso: „Štai ir tu, Apolinarai, turi Kalėdas“.

Seniai jau ne tik, kad gyvulių tvartuose, bet ir viso kaimo nebėra, jau kada mano boba nuo manęs pabėgo, o prietelius dvasią paskutinę išleido, taip ar kažkaip tai panašiai mąstė Apolinaras eidamas link skraidančios lėkštės, o jis va, kiekvienais metais panašiais triukais sugeba šituos prisivilioti. Paskui belieka suploti tą jų lėkštę, prisikalti kur prie namo sienos, stogo, ar šiaip vietoje kokio rakando panaudoti ir ką? – Ne kur dėsis, tenka jiems su juo Žemėje gyventi, jau pilni kambariai žmonių, kas, kad šiek tiek kitokių, jis gi nei rasistas koks, nei homofobas. O kai vasarą visi išeina į lauko darbus, tai kaip gražu žiūrėti, širdis tiesiog džiaugiasi. Tik dėl to nuolatos dabar Apolinaro širdis džiugesio pilna ir Kalėdos kasmet pasirodo. O daugiau tai velniop viską.