apie mergaitę

sėdėdama tarp  moterų
kurių kiekviena
it prabangiausią apdarą dėvėjo liūdesį
mergaitė pasijuto
lyg nubudusi vienoje iš motinos pasakų

ji  nesuprato kiek prireiks metų kad suvoktum —
gyvenimą gyveni į priekį
bet supranti tik žvelgdama atgal
o peizažą pamatai tik tada
kai atsitrauki nuo jo tolėliau

jos drumstose akyse
upė nesiraivė, neriaumojo
ir nebangavo kaip vandenynas— tekėjo ramiai
tarsi dainuotų lėtą dainą
dar negirdėta melodija


mergaitė pagaliau suprato
kad  ilgesys ir noras pasikalbėti
kartais būna toks stiprus jog atrodo  jei giliau įkvėpsi
subyrėsi į šipulius
o  akys buvo tuščios it cikadų kiautai
besivoliojantys dulkėse
kur kadaise žydėjo gėlės