Rimavimas sniego ir miego

kaip stabligė
kaip ne šio pasaulio žodžių gausmas


...



atšvaitai žvakių atšvaitai žibintų
sakytum negyvi su snaigėm krinta

nors vienas ir tas pats
kas antra žiema kartojas
tu žinai
tu nežinai kur statyti koją
kur gali paslysti

tarpuose tarp sniego
ledo lyčių
ekečių ir amžinojo miego
tik vienas žingsnis

nugremžę danguje žvaigždes
ir mėnulį mes vieni į kitus
ištikti rimties ir stabo žiūrim

kas krito paslikas pakirstas kulkos
tas akimis pastėrusiomis guli
taip gulinčiam aplink
viskas atrodo skylėmis riestainy
nuliais,
nuliais... -
nuliais!

(skaičiais nuo vieno iki devynių
bet dažniausiai nuliais)

klastingoji kančia ateina nejučia
taip staiga ir iš niekur
pavidalais naikintuvų ir ūžesiu
aerouostuose kyla bičių spiečiai

negalios negandos ir mirtis
mus pakviečia meiliai
į gerklas tarp šonkaulių
ir į nugaras mums stringa peiliai

nebesvarbu neišgerti kokteiliai
kas kam kas kokiems dievams
tarnavo
ilgai ieškojęs kiekvienas
pagaliau atranda kas taip sava

atranda nejučia - kiekviena viliokė
vilioti moka o ji tai daro ypatingai
prieš ją it pakirsti žibintai krinta

jau nebesvarbu takai tiesūs tįsta
ar vėlgi nejučia susipina į labirintą
pasirodžiusi delčia panaši
į pirmą blyną kuris dar neprisvilo
bet jau svyla

dūmai paviršium slysta nors galėtų
į jį įsilieti  pamiršti viską
arba virst į lietų
į antspaudus pirštų
skausmingų bet gėlėtų

galėtų bet nevirsta
akmens sienomis perbėga šešėliai
sandoros tapetai plyšta

visi vienądien numiršta
kai ta diena ir valanda aplanko
miršta pirštai miršta ietys
miršta eilės
nuaustos dailiai
bet siaubingai graudžios

visi žodžiai miršta
mylintys ir nepajėgiantys mylėti
į beprasmius poterius
ar net į užkalbėjimus pavirtę

nuo likimo ir baigmės šypsnių
nepajėgdami apsaugot
nė paties savęs - ištikimiausio draugo

visa kas tik įstengia mirti
miršta gaudime pasaulio