po kaštonu

Kažkada Prancūzijoje, netoliese studentų dirbančių Disneylande miestuko Bozry, vos pasprukęs per stebuklą nuo policininkų, gulėjau saulėtoje plačioje pievoje po dideliu kaštonu ir supratau esąs laisvas. Tyliai savyje dėkojau Dievui. Nors neturėjau kur eiti, Gervė vakar pasakė tiem Bozry apsauginiams, kad jai manęs kaip ir nereikia, kišenėse gal tik pora eurų. Bet neėmiau to į širdį. Buvo gera tiesiog būti. Čia ir dabar, stebėtis didingu kaštonu, jo paslaptingumu, šlamėjimu. Šiuo metu gyvenau paišydamas portretus. Mėgau tai, ir lyg ir ėjosi. Tačiau vakar gavau nuo dvimetrinio policininko ... ir gan stipriai ir netikėtai kumščiu į pilvą.,, Jugo,, - pasakė jis. Prieš tai apgrabinėję šortus, surado peliuką, kuriuo nusidroždavau pieštukus piešimui. Tik peiliukas tokio dydžio, kad ir kiaulę galėtum paskersti. Pasirodo, tai jau rimtas straipsnis. Tokio nešiotis negali. O gali tik sulig delno platumo. Tai dėl to ir gavau „avancą“ nuo policininko. Po to sektų turbūt paguldymas ant elektrinio fortapijono, kuriuo skambintų tas dvimetrinis šopeno polkas. Mano vaizduotė įsijungė. Prisiminiau,, Zabrisky point‘‘; ir bunuelio policijos komisarą. Tiesiog užsibuvau gerai pripaišęs portretų bliuzo koncerte. Ir pavėlavau iki dvyliktos grįžti į Bozry. Teko mesti etiudniką per tvorą. Po to šokti pačiam. Po tų dviejų bokalų alaus. Ir vyno  taurių, viskas vyko lyg kine. Pirma atsispyriau nuo tvoros, ir jau skrisdamas žemyn pastebėjau, iš kažkur atsiradusius apsauginius, laukiančius apačioje. Gerai bent buvo diena gera ir koncerte smagu. Ten prisilupę tėveliai su šautuvėliais vaikiškais ant pečių svirduliuoja girti, ir stebi savo atžalas tramdančias elektrinį bulių, kuris juda visom kryptimis, ir mėto vaikučius ant minkšto čiužinio. Prieš tai vėl sugebėjau praeiti į disneylando parką nemokamai ir gerai pažaisti slėpynių su,, juodaisiais panterais‘‘ ir prasipiešti vaikų potretų. Tuo metu mano Gervė mane buvo išmetus lauk iš savo nuostabaus bozry butuko su dideliausia svetaine ir balkonu. Kur kas antrą savaitgalį vykdavo jungtiniai baliukai. Galvojau, kad dėl gražuolėlio kvebekiečio, kuris gyveno kitoje svetainės pusėje, ir visad vaikštinėdavo  bent jau su dviem panelėmis už parankių. Nors viskas buvo paprasčiau, tiesiog gervės kambariokei nusibodo, kad mes su ja tratinamės pastoviai ir kambarys kvepia aistra, ir lovos ten prancūziškos baisiai girgždėdavo. Kadangi ji buvo ta mano gervė - labai socialus paukštis, tai ir išprašė mane į koridorių. O po to ir visai iš buto. Nes juk jai kambariokės nuomonė svarbiau. Teko apsistoti pas žemaitį, kuriam prižadėjau vonią viskio, kai praturtėsiu. Kol kas jo nesutikau. Tikrai nupirkčiau gero singl malt butelį. Edvardas berods. Atsiliepk jei skaitai. Patekti į Disneylandą buvo ir galimybė bent akies krašteliu pamatyti savo mėgstamą Kle. Bilietas į parką kainavo berods šimtą trisdešimt eurų, tačiau užtekdavo paimti seną numestą bilietą, atsistoti į eilę tarp dar negirtų tėvelių ir jų atžalų, ir nutaikius kai trumparegė bilietų plėšytoja linkčioja išleisdama lankytojus, jai už nugaros... Fui, kaip nevokiška.  Pro besisukančią įėjimo/išėjimo metalinę tvorelę praslysti lyg kokiam unguriui. Gerai, kad esu lieknas gan. Tada kuo greičiau nesižvalgant atgal, ar nepamatė,, panterinai‘‘, įeiti į kokią  suvenyrų parduotuvę. Jei  tie pamatytų - būtų šakės. Ir vieną kart jie pamatė, arba kokie tvarkingi austrai ar vokietukai ar prancūzai pasiskundė, ir kilo tylios gaudynės... Nuo panterinų šiaip neįmanoma pabėgti, nes jie superatletiški, aukšti sprinteriai, su elektrošokais ir, mano nuomone,  visų įmanomų spalvų savigynos reinbow diržais. Pajutęs, kad esu gaudomas puoliau linksmintis. Visų pirma amerikietiški kalniukai bačkuose. Esmė, kad sėdi ne supynėse, o bačkoje ir leki per vandens takelius, kartais sukeldamas bangas. Cool... iš posūkių išlenda piratai, su nekaltom, suprask skriaudžiamom belaisvėmis, tarp auksinių puodų ir monetų krūvų. Kadangi ten buvo bent du/ trys išėjimai sugebėjau per keliolika metrų atitrūkti nuo persiokiotojų, ir laiku, beveik atsišvartuojant  įšokti į didelį gražų laivą pilna vaikučių ir tėvukų -,, Mark Twain‘‘. Atsipūčiau. Krante mačiau du panterinus išlydinčius mane į plaukiojimą aplink pasaulį. Jie buvo susiraukę. Bent jau rimti. Vieninteliai visam parke. Laive mėgavausi pakrančių grožiu, ir gražiomis šaliuotėmis. Nuplaukiau į wc ir persirengiau. Lyg bondas ar koks gangsteris. Kai artėjome į galutinę stotelę, mačiau tuos du,, jaguarinus‘‘, laukiančius dailiniko, kuris ne tik įeina be bilieto į parką, bet dar ir paišo ten, t. y -,, suka biznį“ nelegalų. Nes jau kartą buvau papuolęs. Tada išgelbėjo komisaras, turintis estetinį skonį. Jis pažiūrėjo pavyzdžius portretų ir pasakė, kad, -,, gerai paišai, varyk į Mon Martrą‘‘, - ir liepė vienam  pavaldiniui palydėti iki rojaus vartų. Man rodos viskas būtų baigęsi prasčiau, tačiau sulaikymo metu įkvėptas meno mūzos paišiau būtent prancūziukų šeimą, o ne vokietukų, ar amerikonų. Ir gerai pavyko, ir kai apsauginiai ginkluoti ir su antrankiais jau stovėjo už nugaros, ir laukė kol pabaigsiu piešti. Prancūziški tėveliai labai nuoširdžiai džiūgavo. Ar kad portretai tikrai gerai pavyko, ar kad nereiks mokėti nė kiek pinigų, nes beabejo, kilniaširdiškai jų atsisakiau. Esant šalia tokiems meno. kritikams. Taigi, kai priartėjome prie,, Mark Twin‘o prieplaukos ir tie patys ar panašūs rimti apsauginiai laukė krante, įsikibau tokiems labai mielieji vokiečiams senukams į parankę lyg koks paslaugus priekvaišis anūkėlis ir trise gražiai nusileidome, ir praėjome pro žvelgiančius toliau į trapą,, panterus‘‘. Tą dieną nepavyko pamatyti Klementinos. Gal jai buvo išeiginė, o gal dirbo rytinėmis valandomis. Tačiau buvo puikus koncertas ir pirmą kartą pasižiūrėjau žymiųjų Disneylando fejerverkų. Jie gan įdomūs, su muzika, aišku durnoka, ir už lynų, lyg vietomis turguje, parištais akrobatais.
Grįžtant prie policininkų. Peršokus tvorą. Prie vartų. Kur buvo karingi ir pikti. Staiga. O išgelbėjime laikinas! Juos iškviečia į šeimos konfliktą, vykstantį tame pačiame rajone. Matyt žmona muša vyrą arba atvirkščiai. Jie palieka mane pasaugoti Bozry apsauginiams. Kurie staiga tampa pranciškonais. Per gerais gyventi šioje žemėje. Ir vienas jų, tikrai praplikęs ties viršugalviu, lyg su tonzūra, pasitaręs su kitais dviem. Ir nutarę, kad matyt man nebus saldu pas tuos policininkus. Pervargusius nuo mažai apmokamo darbo ir kvailų viršininkų, reglamentų, ir viršvalandžių. Jie nutaria patikrinti mano istorijos tikrumą. Kad esu atvažiavęs dėl,, meilės, mylimos merginos\\\'\\\'. „Ji vardu Klementi ir gyvena trisdešimt ketvirtam namuke, du šimtai penktame numeryje“. Taigi, einame į svečius. Skambinu. Po kiek laiko klausia kas ten. Sako, - apsauginiai, Iškina gražia prancūzų kalba Klemanti, kad apsauga vartų. Atsiveria mažas plyšiukas ir savo ilgą nosį iškiša gervė. O lauktoji akimirka. Pagaliau ją vėl matau. Jie kažką kalba prancūziškai. Ji purto galvą. Pasijaučiu kaip Kristus išduodamas mylimo Petro. Visas išraudęs jai sakau: - Klemanti, juk myliu tave. -  Ji užtrenkia duris. Štai kaip lengva išgauti iš savęs tą „myliu“ merginai. Tereikia papulti į tokį ekstryeemą. Tačiau mano širdis sudužus. Apsauginiai greitakalbe tariasi prie savo namuko ką daryti su manimi. Ir nugali pranciškus su tonzūra. Tebūna jam atviri Dangaus vartai. Jie paleidžia mane, su patarimu, nelįsti čia per tvorą, ir šianakt neslampinėti miestelio gatvelėmis. Kur nors tyliai pratūnoti. Tą ir darau laimingas. Ir nelaimingas. Lindžiu, ir stengiuosi numigti kažkokiam pušyne, o įdienojus guliu po dideliu dieviškai ramiu kaštonu nuostabioje pievelėje. Ir esu laisvas.
Po to dar ketverius metus draugaujame su gerve. Nes ją irgi traukia ta laisvė...