Rašyk
Eilės (74308)
Fantastika (2201)
Esė (1498)
Proza (10537)
Vaikams (2511)
Slam (50)
English (1140)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

6. Ne tik kryžius...

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


... Paglostau ant krūtinės ištatuiruotą žalčių svastiką, o ji siūbuoja, liūlia kaip įaudrinti vandenys. O ir krūtinė kaip vandenynas. Tai taip tikra, jog nėra laiko galvoti kodėl taip būna, kad pojūčių dirgesiai (gal pajautos) sufantazuoja tikrovę taip, kad, regisi, marias - jūras išbraidai net bambos nesusišlapinęs ir būna priešingai, kai atrodytų kažkoks menkniekis užverčia žmogų kalnais, užmerkia vandenynais ir nežinai, kaip iš jų išsilaisvinti. Tačiau ir tuomet, kai pasijauti savarankiškas, priklausantis tik sau,  dar ilgai knaisiojiesi po aplink iš savęs išsimėčiusį šiukšlynėlį ir pasitaiko, kad kiti radiniai ne tik kad prilimpa prie delnų; prilimpa jie ir prie smegenų. Į šiukšlyną neišmesi. Netgi pasinori, kad savo būtimi  jie aplenktų savo šeimininką. Ot, kad ir dabar - pakėliau popieriaus skiautelę ir prilipo. Ir vienus, ir kitus dėlioju ant akių akinius, kad lengviau perskaityčiau, tačiau nekaip padeda, vienok suvokiu, kad man tai reikalinga. Netgi girdžiu, kaip iš ankstesnių komentarų teisingai paklausta: kas „per žaltys“ tas Raulas?   
  Nesmagu tai girdėti, bet dar liūdniau, o kartu ir šviesu paprotauti, kad gal kažkaip konkrečiau parodyti netgi  neįmanoma. Pakeltas popierėlis pro akinius įžibina dėdės Kazio Grigo vardą. Kaip man parodyti į jį kaip žaltį? Betgi ir vėl, kaip neparodyti, žinant ir matant Raulą kaip karalių, a?

Dėde, Kazy,
atleisk, neverksiu -
čia pakraštėlis Lietuvos -
pradžia namų,
pradžia tautos..

Baltai sukilo miško smėlis
prie iškastos duobės -
kur skubate jūs, mano Šklėriai,
pradžia namų,
pradžia tautos
 
  Pasirodo, kad taip parašyta žvalgantis po 1991 metų panoramą.  Ir ūmai panūsta atsiminti, kad  jau po ano laiko, daug kartų giliai iš po miško šaknų pakildavo į paviršių smėlis atsiverti duobėms, panašioms į traukinio vagonų kupė. O traukiny, traukiny, kad ir be laikrodžių, kad  ir be eismo tvarkaraščių, o atsimeni, o nepavėluoji stabtelėti ir Šklėrių stotelėje. Ir tuomet per visą Kabelių  parapiją pasigirsta bažnyčios varpas.
- Mane tai prie tėvulio...  prie tėvulio  priglausite, - gerai kaip dukart du atsimenu dėdės Kazio prašymą. Priglaudėm. O gerokai vėliau ir ten pat, ir jo seserį, o mano motiną. Rašiau ir, pasikvietęs Vidinį, žinojau: Šklėriuose (būtent  Šklėriuose) jų daugiau nėra. Visi, kurie Šklėriuose, būtent čia. 

Tu netiki.
Ir aš taip pat.
Tačiau ir vėl į  popierius rašau žinojimą nelengvą.
Ant stalo šaukštai Tau nepadėti
ir būsto durų man atverti niekuomet nereikia –
ir vis dėlto skalsus ir didelis esi,
VIDINI, Dievas vaikščioja su tavimi.

Žinau daugiau, negu kad akys mato:
iš už akiračių atklydę vaikščioja peizažai,
dažnai liečiu juos rankų nepakėlęs
ir ten, kažkur giliai,
aukščiau nei danguose
pragysta vyturiai...

Tegu! Tegu!
Juolab, kad šiandien man
ir baltas titnagas į sielą gieda.
Juo išskobta data
lydėjusi į dar baltesnį smėlį
motulę mano,
mamą mano...
  („2005 GEGUŽĖS 29“)

    Aūū! - atsidūsta  traukinys, bet nesustoja. O aš skaitau eilėraštį, beje, dar vis nelabi suvokdamas, kodėl jį taip ilgai reikėję palaikyti dienoraštyje. Taip, jis atverstas,  bet  vis dėlto... Vidini, kur taip ilgai užtrukęs.  Ar, beje, žalty, nelauki, kad  ir tave pašaukčiau Raulu? Betgi ir taip  pašaukus, o tikrasis  Raulas (bent taip  numanau) dar vis nebus paregėtas. Šklėriuose atsitiko netgi priešingai – beatodairiškai jį šaukiat, atrodo, kad visi jų Grigai dargi be emigracijos, dargi be mirties išnyko. Sutinki Grigą ar  Grigaitę, o bendrauji su Raulo Kaziu,  Raulo Jonu ar  Vincu, Raulo Stepa, Jacenta, Julija... Taigi, su visais  Raulo Šimo (Simono) penkiais sūnumis ir aštuoniomis dukterimis. O pats Raulas – kur?  Jo čia nėra. Gal arčiau ar tolėliau, bet atgal, kažkur atgal.,

O virš šilų
dangus  iš ilgesio pamėlęs
čia – pakraštėlis Lietuvos -
pradžia namų,
pradžia tautos.
Iš čia ir sveikinu visus
sugrįžtančius į pradžią,
kai Raulas nežinojo
kuo ir kaip jis bus.
Kažin, ar dar ir šiandien žino jis,
kad ant galvos karūną neša
su kryžiais trims ir kalnu jų.
Ketvirtas kryžius- priekyje it žvalgas,
kad norisi ištart: ne vien tik kryžius jis;
kartu ir kardas.
2020-11-27 18:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-28 16:04
Damastas
Sutinku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-28 15:27
užkaboris
Jau už vertinimo ribų, kažkur aukščiau. Norėtųsi, kad būtų Knyga, atsiverti ir skaitai bet kurioje vietoje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-28 12:56
Pranas
Ačiū, Kriso, už vargą. O ar aš pats įveiksiu savo raštus, tai nesinori apie tai rimčiau galvoti. Jaunos dienos susieina su senatvės dienomis, o man prisieina būti ir ten, ir ten. O kaip tai padaryti? Traukiniu nenuvažiuosi, lėktuvu nenuskrisi, žirgu nenujosi.  Negana to, dar yra ir, anot Jono Strielkūno, „Ledinė protėvių tėvynė“. Tenka,  manyti, kad iš ten ir atiteka tas mūsų kraujas, kuris ne tik laiko ant kojų, bet ir maitina smegenis, pertvarkydamas kartu ir žmogų. Tau, Kriso, sakau atvirai, bet kad kiti negirdėtų – man net nereikia kad kažkas rūpintųsi durnių namais. Iš kur jie, kaip atsiradę, dar nežinau, bet jie yra, juos turiu savyje kaip nuosavybę.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-28 11:16
Kriso_Hare
kaip visada, ir šis tekstas ne išimtis, mintis plėtojama simbolių kalba, ir viensdutrys - eini ieškoti. Žinoma, panašius tekstus labai įdomu skaityti, tiesą sakant, tenka juos įveikinėti. Taigi, Pranai, dėkui, kad turiu galimybę "pamankštinti" smegenis ir susikaupti.
imu manyti, kad Raulas pagarbios valdžios simbolis, ir tekste statomas prie tų, kuriuos autorius pasilieka pagarbioje atmintyje.
Kodėl vėl kryžius? Nes tekstas apie ilgesį, man pasirodė, o ilgesy  visada yra kančios. Ilgimąsi artimųjų, Todėl "ne vien tik kryžius, bet ir kardas", jei kardas, šiuo atveju, giminės pagarbos ir pasitikėjimo simbolis savo nariu. Atsakomybė? Taip, tekste jaučiama ir tai
Tiesiog... geras tekstas. Nors teko guglint, pamąstyt, bet darkart sakau: taip man ir reikia, jei "užkliuvau", jei yra tai, 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-27 22:27
Luiza Šarlotė
Iš kryžiaus kardas. Puikiai. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-27 21:27
Laila
Gera prisiliesti prie Jūsų praeities, išmintimi ir vidine ramybe alsuojantis kūrinys. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-27 21:22
užkaboris
lyg kalbėjimasis su anuo gyvenimu, kuris yra dabar
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą