mano asmeninė dramaturgijos
apibrėžtys bei sąvokos
elitinių lakštingalų choras
čiulbąs žodelius iš nuolat
besivartančio žodyno
joms vietą užleidžia prisukami
paukščiai
nueina nuo scenos neria į
atšokinėjusių parketlenčių tarpus
savotiškai žudosi
malonu elitinių nakties pranašių
klausyti bet argi taip teisinga?
juk ir prisuktieji atlieka savo darbą
palikę inkilus pasitraukę iš balkonų
bažnyčiose jie šokinėja
per langus tarsi per vitražus
ir joks kunigas jiems nepagelbės
iš neišsenkančių šulinių
jie geria tiek lyg ruoštųsi mirt
nuo vandenligės tačiau iš tikrųjų
kankinasi nuo išsekimo ir
dehidratacijos
kažkada tikrai gyvenau prie upelio
tekančio tarp namų ir miško
o ten tikrai pasitaikydavo
ne tik kaimynių barškinančių
mašinėle grojančių pianinu
bet ir lakštingalų
manau jų gyvenimas trumpas
visi esame mirtingi
o aplinka labai pasikeitė
tačiau kad ir kas benutiktų
norėčiau kad tas upelis
ištekantis iš miško išliktų
ten yra užuomina į Klifordo Saimeko
skruzdėlių miestą
o kiek toliau gerokai toliau
į Žiurkę iš Metropoliteno
nuo Erlicko iki Nabokovo
labiausiai man patinka herojai
gulintys lovoje
ir tokiu būdu geriausiai jaučiantys
savo išskirtinumą bei inteligenciją
aš turiu apskaitininką kartais jis
mane aplanko
štai aną kartą panosėje pramaišiui
murmėdamas kažką panašaus į
hau iz de fiš kiek žuvies pagavai
kaip tavo talentai ar daug
nuošimčių užauginai
jis aptiko tamsų kampą sode
(anksčiau ten degindavau knygas)
ir kad viską ką iki šiol
su savimi turėjau aš užkasiau
nuo tos vietelės sklido nuostabus
dvokas o žmonės praeidami
baimingai dairydavosi lavono
įtardavo tragediją ar bent jau
kažkokią paslaptį
spūdindavo raukydami nosį
o kažkoks keistuolis profesionalios
ekspresijos specialistas
atsigręžęs sušuko
- čia palaidotas Shakespear'as!
kur gi ne kur gi ne
kur gi ne
dar ne to galima prigalvoti
pakanka savo galvoje turėti
bend dešimts metų
scenarijų rašymo patirties
bei nesuskaičiuojamą galybę
aktorių kurie nežinia kuo gyvi
žaidimais be abejonių
na gal dar kažkuo
tarsi valstybės tironai
būtų atpiginę pirtis vandenį
ir duoną
vanduo beje iš viadukų
o duona iš egipto
aš gerai neperprantu apskaitininko
iki galo neaišku kokią jis turi galią
atėjo ir išėjo skaičiuodamas
dešimt metų rašai o kur tolkas
dešimts metų tau musmires pirkau
iš jų dirbinau kvaišalus rašalą
dopaminą inhibitorius efedrinus
o pelno jokio
kas jam kodėl parūpo?
neaiškus tipelis kažkoks
ne tai graikas ne tai žydas
ir tikrai nepanašus nei į apoloną
nei į dionisą
tik tas įkyrumas jo
lyg būtų vestuvėse padauginęs...
sutinki tokį ir nori nenori
apima nerimas
nei stebėtina nei ką
visgi kažkas yra ne taip
kai imi bijoti tamsiame užkaboryje
šmirinėjančių savo minčių sekarijų
vienas peilio mostas ir tu
niekada nebeišnirsi
galbūt todėl kad iki šiol nesi
pakrikštytas galbūt todėl
kad šis akligatvis ne Jordanas
neaiškus žmogus tas apskaitininkas
kažkoks žuviaveidis
čia niekas nekalba angliškai
o jei kalba tai kalba keistu dialektu
net gėda prisipažinti kaip gerai
anuos suprantu
bet jei nesuprasčiau juk būčiau
barbaras
va vaikėzai laidantys mažus
akmenukus į Dievo langus
joneliai seniai nebegyvenantys
lietuviškose patarlėse
pasiviauksėdami šūkaloja:
- how is the clock in the moon?
(taip juos reikėtų girdėt ir suprasti -
kiek valandų mėnulyje?
hau iz de klok in de mūn?)
neišauklėti varliagyviai
nemušami velnio išperos
ak jei aš būčiau amerikietis
gyvenantis kur nors tarp krokodilų
dar geriau šalia krioklio
krentančio nuo bokšto
sumalčiau sumaitinčiau juos
krokodilams
kaip kotletus su šakute
ir nežymiai rausvoko atspalvio
avižų kisieliumi
o jei būčiau
australas naujojoje zelandijoje
prancūzas arba anglas
kalbantis frankų galų romanų
ar keltų romėnų ir germanų
kalbų mišraine tada
mane suprastų ir skaitytų
aprašyčiau visa tai
mažai ką nusavinęs
dar mažiau ką nuo savęs pridurdamas
nes kuo daugiau nuo savęs pridedi
tuo daugiau neaiškumų
nebenti visi pridurstymai yra
ne nauji lopiniai ant seno vynmaišio
bet tokie paaiškinimų paaiškinimai
lyg įvadas į literatūrologiją
ir epilogas į bekraštę kaip kolūkio
bulvių laukai
niekada nepasibaigsiančią istoriją
tarsi apokrifinė biblija