Apie savo gimimą
Svolotustra gimė vanago lizde aukštai kalnuose. Jis nepamena kaip pateko tenai, bet vos gimęs suprato, kad jo vieta yra ne tarp paukščių, bet tarp žmonių, kurie gyveno kalno papėdėje. Todėl, vos sustiprėjęs, jis nusileido nuo aukštybių. Kalnų paukščiai lydėjo jį kelyje ir rodė takus, kuriais yra saugu leistis. Taip jis pirmą kartą paliko savo gimtą lizdą. Atsisukęs į kalną jis tarė: tu mane išleidai į pasaulį, tu sukūrei mane, aš papasakosiu žmonėms apie tave.
Apie gamtą
Leisdamasis kalnu Svolotustra tyrinėjo gamtą: samanas, krūmokšnius, uogas, grybus ir negalėjo atsižavėti, kokia gamta dosni viskam kas gyva. Paukšteliai kažką iškapstydavo grunte, vabaliukai kabinosi į žoles ir medžių lapus, smulkūs graužikai krimto riešutus, visi dirbo, judėjo, atrodė, kad visi sutverti kažką paimti iš gamtos. Svolotustra tada pirmą kartą pagalvojo: o ką aš turiu duoti gamtai, juk negaliu tik imti? Ir tada jis pirmą kartą apsėklino žemę.
Apie dieviškumą
Pasiekęs papėdę Svolotustra pateko į milžinišką miestą arba jam atrodė, kad jis milžiniškas, nes iki tol nebuvo matęs jokio. Mieste zujo daugybė žmonių, visi kažką nešėsi rankose, krepšiuose ir stumiamuose vežimėliuose. Namų apatiniuose aukštuose įvairiomis spalvomis mirgėjo parduotuvių vitrinos, o aikštės buvo papuoštos skarotomis eglėmis, prikabinėtomis girliandomis ir popieriniais saldumynais. Ten pat daug kur matėsi tvartelių imitacijos su mitiniais personažais. Priėjęs prie vieno bendraamžio Svolotustra sužinojo apie pasirengimą Kalėdų šventei ir visą kūdikėlio Jėzaus atsiradimo istoriją ir tai, kad tas kūdikėlis vėliau buvo pripažintas Dievo sūnumi. Pamąstęs Svolotustra pasakė sau: Jėzus buvo rastas ėdžiose, o aš gimiau paukščio lizde, tarp mūsų daug bendro, galimas dalykas, kad aš taip pat esu Dievo sūnus.