Tikas

Tas niekam tikęs rudenio tikas,
tamsa delnu uždengia langą ir vėjas
išpučia krūtinę, lyg bandytų
išsisukt iš kvailiausios padėties,

senu įpratimu į trasą
nuo kubo iki maximos išlekia Spragtukas,
jo medžiotojo striukė šmėkšteli
už lentynų, ten užkimba prasmė

ir tuzinas pilnų skardinių supasi,
atsitrenkia šonais,
išgirdusi dunkstelėjimą
motina pašoka nuo kėdės

– ką daryti? laužo rankas,
o trakšteli ties širdimi.
– šaudyti! varnėnai markstosi prieš lietų,
langų aklinai uždangstyti stiklai

ašaroja, lyg šauktųsi teisingumo,
o paskui juoktųsi nosis sukišę ratu,
bet motina, ji supranta, kad kẽliai
klūpant – yra savi.