Dievo giminaitė

Spalvotas pasakas jai fėjos skaitė,
Nes ji maža mergaitė, dievo giminaitė-
Kai miškas lopšines dainavo
Puriausi debesys danguj kartu lingavo.

Mėnulis rodė kelią link šaltinio,
Ratu sustoję elfai vandenį dalino,
Gyvybę sėmė saujom, meilės dulkėm nugesino,
Jai prausė kūną, sielą pamaitino.

Išniręs pirmas spindulys per medžio lapą
Dar saldžiai miegančią į lūpas pabučiavo,
Spalvoti vienaragiai pirmutinę rasą
Ant samanu paklodės tyliai serviravo.

Nesuskaičiuojamą sekundėm laiką
Visa gyvybė miško laime šokinėjo,
Kol vieną ąžuolais auksinę dieną
Didžioji miško meilė ten nebeparėjo.

Šimtus mažų kristalų endorfino
Dėka gamtos vaikaitės miškas prigamino,
Jie išsisklaidė čia per ilgą laiką
Ir naktį medžiai graudžiai ošia tos mergaitės.