kai nežinau

ištaškyk visą vidurvasario karštį
kai pasiilgę vėsos mes sustosim take po klevais
ir klausysim giesmių pasislėpusių paukščių
ir šiugždesio išdžiovintos žolės


lauksim tyloj savo liūdinčių brolių
jų alsavimo tiršto
ir rausvų atšvaitų kurių niekas nematė

nejudėk ten maža skruzdėlė
pasiklydus pasauly žmonių milžinų
nebepareis jau namo
kaip ir tu šiam pasauly paklydęs

tiek nedaug mums beliko
gal tik sauja užmaršties
ir išplaukusių vandenų žvilgio

bet aš nežinau
kada  kartosiesi troškuliu buvusių naktų
ir baltųjų lelijų aistra