neberijusLabai nustebau, kai psichoterapeute man išaiškino: „Blogų žmonių nėra – yra tik blogi poelgiai“.
Abejoju. Prisipažinsiu, esu sutikus nemažai žmonių, kurie buvo man blogi – netgi visiški mulkiai, debilai. Ką ten kalbėti, beveik visi tokie. Štai, kad būtų galima jiems su įkaitintų žarstekliu, po smegenis pamakaluoti, gal ir būtų koks efektas. Tai dėl tokių „virdulių“ man net depresija buvo prasidėjusi... Ką ten prasidėjusi!.. Įpusėjusi! O gal dar toliau pažengusi. Laiku gydytis pradėjau…
Nieko nepadarysi, toks gyvenimas – net artimiausiais žmonėmis pasitikėti negali. Mano vyras užkietėjęs „kraugerys“ – pasirodo nekaltas, tik jo poelgiai negeri. Iš namų bėga, manęs negerbia, nemyli.
Jau kaip aš jį auklėjau. Jį ir mūsų rotveilerį Reketą. Būdavo, jaučia mano brangieji, kada aš iš darbo grįžtu, tai abu kai atidarau duris jau stovi ant užpakalinių kojų, letenas atkišę, laukia. Šuo tai iš tiesų džiaugiasi, pašoka, lenda bučiuotis, trinasi aplink kojas. Galėtų ir mano Petras panašiai džiaugtis. Kur tau – žiūri, kaip vilkas iš padilbų, stebi kaip aš mūsų Reketukui kaulus traukiu. Ima urgzti, kad aš jam alaus neatnešu. O šunelis džiaugiasi, graužia kaulus net seilės jam iš laimės ir meilės tyška.
Ir ką jus pasakysite – neilgai tęsiasi tokia idilija. Vieną kartą grįžtu namo – nei Petro, nei Reketo... Visur skambinau – net į lavoninę – nėra! Pagaliau suradau – sėdi mano Petras parų.
Nulekiu pas komisarą, susitariu, baudą sumokėjus, kad auklėjimą baigsiu namuose. Na, žodžiu – laidavau aš už jį.
– Nė kiek neabejoju, – sutiko komisaras. – Būtumėt jaunesnė, kviesčiau į darbą.
– Kur Reketas, – klausiu Petro, vos tik man jį parodė.
– Atstok, ragana, – sako. – Leisk man nors 15 parų nuo tavęs pailsėti, su šluota gaiviam ore padirbėti. Niekur aš neisiu. O šunelis geroj vietoj paslėptas. Jis dabar įkaitas, kad tu man poilsio nesugadintum.
Koks nedėkingumas! Tai jūs man ir pasakykite? Kas ar pats Petras, ar jo poelgiai blogi? Žinau jį – susimokęs su kaimynais ir visu likusiu pasauliu prieš mane. Mūsų name padorių žmonių tai iš viso nėra. Ir iš viso mūsų mieste – labai blogi žmonės.
Daktarė įtartinai jauna, siūlo man jiems visiems atleisti. Pagalvoti baisu. Sako neatleisit, jums pačiai bus blogiau, o jiems – tiems kitiems – nieko nebus. Jie nežino, ką aš jiems ruošiu, kokias dovanas. Jie nežino, kaip aš kankinuosi, ruošdama keršto planus. Įtartina tą daktarė, ne veltui psichiatrė. Ar jį supranta, kaip malonu mintyse planuoti kerštą?
– Susitaikykite su vyru, – siūlo. Gal ne į tą kabinetą pataikiau. Išbėgu į koridorių, pasižiūriu…į tą. Gal gydytoja pas ligonį išvažiavo? Gal čia mane kokia proto ligonė mistifikuoja.
– Siūlote Petrui pas jus apsilankyti. Jūs pabandysite jam paaiškinti apie priklausomybes. Aiškinau aš jam … Ką jus geriau už mane?!.. Už mane… geriau?!..
A – a – a!!! Dabar supratau!.. Tai šoko terapija!.. Gudruolė ta gydytoja, ne veltui 10 metų mokėsi. Pora sakinių ir štai jums rezultatas – jokios depresijos, tik nesibaigiantis jėgų antplūdis. Ačiū… Jeigu neužmiršiu – atsilyginsiu. Einu, atsiprašysiu Petro. Parsivesiu namo kartu su Reketu… O paskui!!! O paskui!.. Tai jau aš jį auklėsiu. Parodysiu aš jam vyro valdymo meną! O tai nežinia pas ką tas vargšelis Reketas paliktas kaip įkaitas: be šeimininkės, be porininko.
