Rašyk
Eilės (74308)
Fantastika (2201)
Esė (1498)
Proza (10537)
Vaikams (2511)
Slam (50)
English (1140)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

3. Su žalčių svastika (įkalinimas veidrodyje)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


    Miela moteris, kuri nemokėjo ar nedrįso vadinti save poete, tačiau gyveno giliai poezijoje, aprodydama savo eilėraštį, taip kalbėjo:
  – Taip, supresuotas.  Taip, atsiminti sunku, ir nereikia... Aš pati neatsimenu: parašau ir pamirštu. Vis daugiau atsiranda „daiktų“, kurie keliauja į nebenaudojamųjų sandėlį.
  Kaip čia taip? Eilėraštis kaip daiktas, – prisimindamas akcentuoju, nes toks pamąstymas prieš praėjusį nemenką laiką, kai į mano gyvenimą įsiterpusi 2020-10-25 data darė (ir daro) perversmus, kurie Dvasioje sujudę, sukrutę  taip įtaigiai, kad ir pati data patampa nelyg kelrode Žvaigžde. Šis procesas  nesibaigė, dar man vis nedrąsų žinoti, kad ji apšviečia ne tik tai, kas buvo, kas yra; pradedu manyti, kad ji sumani ir  pajėgi apšviesti netgi tai, kas BUS. Tačiau, ak, ir vėl:
  – Stop, Pranuci, stop! Ar suvoki, ką savo pajautose nešioji, ko ieškai, jas neršdamas?
  – Baimės ir nerimo pilnos kelnės, bet ar tai priežastis, kad, paskutinį kartą persižegnojęs, liaučiausi būti savimi.  Tai paliepimas ir visur, sakyčiau, eterinis paliepimas, ateinantis iš besiplečiančios kosminės erdvės į kalendoriaus lapelyje užrašytą datą, į kurią rodau kaip įsišvietusią Žvaigždę: žiūriu į datą, o matau Žvaigždę. O iš po rankos  pirštų, iš klaviatūros, regisi, visos raidės su  lietuvių kalbos gramatika, sintakse ir netgi mano raštų klaidomis: „rašyk, Pranuci, neršk“... 
  – Ir apie tai, kas ką tik ant seilės užplaukė?   
  – Nepatrukdys.

    Sakyčiau, kad jau susikaupė nemenka laiko šūsnis, kai bandau atprasti nuo pigaus žingeidumo. Gal todėl ir jos,  Mielos Moters, neklausiau, kaip sklandžiai (ir išvis), kaip  jai pavyksta sumūryti, sutverti tokias statybas. Tačiau ar  verta klausti, trukdyti ją, jeigu ir man, ekskursantui,  buvo akivaizdu, kad suradau statinį, kur dvasios sutalpinta daugiau negu materijos. Statinys tuomet dar nebaigtas, be stogo, bet išraiškus nelyg Napoleono akimis apglostoma Šv. Onos bažnyčia. Tačiau jau matėsi, kad stogą jam nebus sunku užkelti. Galbūt paprasčiau kaip Napoleonui kepurę ant savo galvos. Ir iš  tiesų  po trumpo laiko ogi  žiūru – yra! Statinys, patraukęs mano susidomėjimą jau „ pakištas“ po stogu. Tačiau ūmai sukeltas džiaugsmo antplūdis tuoj ėmė slūgti. Atsirado kažkoks abuojumas, nenoras giliau pasikapstyti savyje. Trumpiau sakant: na, ir tegu... Nors ką tai reiškia „na, ir  tegu“?
  Tačiau lyg to ir laukęs kaip  mat ir vėl pripuola  nematomas (dvasinis) pašnekovas.
  – Tai reiškia, kad ponia Kriso Harė pasiryžo poetišką  eilėraščio pavadinimą paaukoti teisybės į akis sakymu,  būtent: Skaičiai yra dvasios būtybės.
  – Kriso Harė? Ją pažįstate?   
  – Kartoju, Pranuci. Taip ji, ponia Kriso: „Skaičiai – dvasios būtybes“. Tačiau jeigu bent kiek abejoji savo klausa, tuomet matyk pro veidrodį, kuriame tiek  dešimtmečių buvo įkalinta pelėda Raistė.
Nebuvo laiko, ką kitą daryti, net ir pagalvoti apie įkalintą Raistę – ne. Visu savimi atsigręžiau į  pusę iš  kur girdėjau nematomą subjektą ir... visu savimi susitikau su savimi. Ne tuoj net suvokiau, kad taip atsitinka veidrodyje.
  – Gera vieta tuščia nebūna, Pranuci, – pakomentavo įvykį nematomas, bet nesiliovęs nuo ankstaus ryto sekioti dvasinis.
  – Tikėk juo. Jis nemeluoja, – regėjosi, pats sau komplimentus siunčia jis, tačiau ne tik komplimentus: – Ir tai, kad jis ant tavo  krūtinės – taip pat teisybė. Tik jo, kaip iš Eglės marškinių neišprašysi ir netgi jos broliai savo dalgiais neužkapos. – pakalbėjo subjektas ir žemesniu, iki  šnabždesio nuleidęs balsą: – Ramiau, Pranuci, ramiau. Ir nesupyk, kad atsisegiojant  man savo baltinius, atsisegs ir tavo. Taip reikia.
  Regiu, kai pakėlė  ranką prie sagos pakaklėje. Betgi, žiū, ir aš taip padariau. Natūralu manyti, kažin kuris kurį taip mėgdžiojame.
  Nežinia iš kur atsiradęs laikrodis pradėjo  tiksėti. Gerai  negerai, bet puikiai atsimenu, kad vakar saulė tekėjo 06: 05,  o šiandien 07: 07.  O liežuvis irgi paskubėjo pleptelėti, kad, esą, netgi Dievą apvokti išsigudrinta.
  (– Apvogė?
  –  Per laikrodžius...)
  Ir nė į galvą, kad saulei patekėti kitos dienos gali nebūti. Visą dėmesį  pasiglemžė iš po atsegiojamų marškinių išnirusi žalčio galva. Po jos antra, trečia. Ką gi, Dievas trejybę myli, pakaktų tiek, bet šit jau ir ketvirta. O nudaiginta ar pati kažkur nudingusi atmintis, it  sugrįžtantis vanduo į išdžiūvusius Šklėrių šulinius. Nesuprasi, iš kur ir kaip jie taip greitai užsipildė. Ir ne tik jie. Raistų, pelkių, mažų ir didesnių šaltinėlių vandenys irgi sukilo kaip šių metų  grybai. Regis, ir  Dievo nereikia.  Ant savo krūtines ragiu svastiką... 
  – Žalčių svastika, Pranuci. Žalčių...

Sustojau priešpriešais pats sau,
prie savo Dievo žaltyje.
O svastika,
kaip tokią man tave priimti?
Ir vis dėlto po vokais užmerktų akių,
o, Raiste, ir tave regiu.
  – Kaip  neregėsi,  Pranuci. Tiek dešimtmečių kalėjusi veidrodyje, bet pasirodo, kad gera vieta ir įkalinimo įstaigose tuščia nebūna. O lauknešėlį pasiimki su savimi. Nuo šiol iš jo tavo pusryčiai, pietūs, vakarienės ir visa, kas per skrandį gyvasčiai šelpti. 
  – Raulas! –atpažinęs aiktelėjo atmintyje.  Ir dar kartą: – Raulas! – kad neapsirikčiau, nesuabejočiau, tačiau atmintis skaidri ir zigzagais į tiesą ateiti nereikia: – Taip, taip, esi Raulas ir kitaip nebus, kad ir kaip save kitaip įvardintum. –  O viešpatie, – dar pabėdojau, – net tik tavo, bet ir mano  keliai nežinomi. Ant krūtinės svastikos tatuiruotė,  o aš ne tik nežinojau, bet ir ieškodamas negebėjau surasti
  – Žalčių svastika, Pranuci.  Žalčių... Šito irgi  neužmiršk. Tokim dalykui atminties tikrai pakanka.  Beje, ir Miela Moteris tau siunčia  padėką būtent už ją, už atmintį.

2020-11-13 06:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-15 19:18
Damastas
  "Regiu, kai pakėlė  ranką prie sagos pakaklėje. Betgi, žiū, ir aš taip padariau..."
Na ir pasakyk tu man, ar daug čia pas mus šitaip žodį išmanančių!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-14 20:30
Atėja
buvo įdomu skaityti, pulsuoja išmintimi 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-13 22:24
gogo
gramatika nuo pirma sak šluba
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-11-13 17:36
Kriso_Hare
Raistės sparnai sujuda: nemirusi, tik miegojo... Krūptelėjo, išgirdusi ūktelėjimą, ir atpažino: savas aidas. Kol sūkurėlis sukasi, tol kylam...
Sakyčiau, kad jau susikaupė nemenka laiko šūsnis, kai bandau priprasti pasiimti gerą žodį savo atžvilgiu, kaip tikrą pingą, kad žmogus davęs tikrų pinigų jaustųsi dar turtingesnis:)
apie skaičius kaip dvasines būtybes kiek... Šioje svyruojančioje platformoje, kurioje svyruojame jau eilę metų, svarbiausias skaičius - keturi. Ir už jį didesnio nėra, ir nesvarbu net, kiek ir kaip parašai, bet sūkurėlis egzistuoja, - kuri ar... kūreni, vadinasi gyveni. Keturi - didžiausias man, nes yra keturi žmonės, kurie kartojo: stogas bus uždėtas:) Du iš keturių jau mirę, du dar gyvi. Nesvietiška vertybė tas "Taip", ir nesvarbu piktai ar švelniai jis ištartas.
Jūsų data - irgi skaičiai, turintys dvasią, - lyg atskaitos taškas: dar nepasiduok, nes dar yra dėl ko.
Kas šioje apybraižoje stipriausia? Ogi, kai Vidinis sako: "Ir nesupyk, kad atsisegiojant  man savo baltinius, atsisegs ir tavo". O ką į tai turėtų atsakyti Kitas šioje platformoje? Gal taip: kai rašai čia, esi atsisegiojęs baltinius ir aš matau, kaip turi tą pačią tatuiruotę, kokią aš turiu:)
Kas "per žaltys" tas Raulas, nesupratau. O visa kita kontekstuose jaučiau, išgyvenau. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą