O jei sapne mes gyvename?
Ir kai miegame sapnuojame
Tikrą gyvenimą...
Senas molas
Pasidabinęs švyturio šešėliais
Buvo tikra paguoda per karą
Čia atklysdavo žmonės melstis
Begalybei
Susitikti su vėlėmis paskenduolių,
Kurie išėjo laimingi
Taip ir nesupratę kas yra kova
Su pačiais savimi
Sakoma, jog reikia tikėti senelių sektomis legendomis,
Nes jų mintis augti tavo vaizduotėje
Žmonės eidami molo akmenimis
Dažnai pasijusdavo, lyg
Judėdami artyn link horizonto
Krašto iš kur nebegrįžtama,
Kad tik nuo viso šito pabėgti
Pamiršę dabartį
Gyvendavo tik čia ir dabar,
O kai pavargdavo nuo dabarties
Prisimindavo praeitį
Ne vienas savęs kalinys išgyveno,
Tik todėl, jog viduje buvo
Prisijaukinęs šviesiausias savo
Nugyventų akimirkų nuotrupas
Ne vienas pasijautė gyvas
Savimi matuodamas jūrą
Jūsų vaizduotei nepakaktų nei
Tiek žvilgsnių, nei kūnų,
Jog pridengtumėte tokią beribystę
Kartais žmogus to net pats nesuvokdamas
Meldžiasi
Ir maldos dažnai nėra
Susijusios su religija,
Tai tiesiog padeda ištverti akimirkas
Kurios, kaip spygliuota viela
Gniaužia mūsų fizinį būvį.
Kartais patys esame kažkieno molai
Ant kurių ateina kiti
Pasiguosti...
O kartais bekentėdami
Atrandame slaptus takus per tankmę
Juos viniodami ant pirštų
It palėpės voratinklius
Grįžtame atgalios
Tačiau gyvenimas tuo ir žavus,
Jog niekad nestovime
Vienoje vietoje