neatrakinamas būties vualis su spyna ir galbūt tavo veidas

užvožiau stalčiui su raktais per kaktą tas šoktelėjo
ir raktai pakriko susikeitė vietom
dabar garažas kuriame mano nerimas
atrakinamas nemigos raktais
dabar boilerinė kur tu šildaisi svajonėmis
apie patogų gyvenimą
atrakinama užmaršties raktais
gyvenimas toks man nepagailėjo nemigų
ir musių zvimbimo į lempas

sutraiškyt
joms galvas delnais
kurie tave lietė

ir prisisiūt tų musių sparnus kad tapčiau vėl kuo esu
kad savo tikrajam amplua vėl atsidurčiau filme barfly
ir užvožčiau kam nors per snukį jei tik vėl pajėgčiau
kaip senais gerais laikais
kai nemausdavo riešų nuo per ilgo pabėgimo iš miesto į žvejybų metą
meškerikotį nuolat belaikant apkarsta ir toks gyvenimas
nors ir įmerktas į mėnesieną romantiškai neva kurioje tu irstaisi valtele
ir galvoji apie muses arba apie tai kaip šauniai tau pavyko išsituštinti
tiesiog siaubas
ir aš nuleidžiu vandenį ir tavo gyvenimo peripetijos grimzta
su visais tavo manevrais į pasakišką mūsų gyvenimą stebuklinį
viskas nugrimzta dabar mano nutekamaisiais vamzdžiais
ten kur mano nemigos
viskas atrakinama kumščiais
į nepatogų dar tarybinių laikų lovos atlošą keiksmais
nuaidinčiais tuščiu koridoriumi kuriuo kartais vaikštau
su policininko prožektoriumi ieškodamas tavęs kad apakinčiau
netikėtai suspindusia mano vidinio pasaulio šviesa

tas koridorius su palatomis ant kiekvienos po lentelę
su užrašais meistras viršininkas dispečeris mechanikas
posėdžių salė energetikas sandėlininkas ir visi jie žmonės
ir galiausiai išėjimas
tiesa pagalvoju kad nusišaučiau
kiekviename iš tų kabinetų ar posėdžių salių
su durų rankenom
jei tik leistų filosofinės pažiūros ir visus su ištaškyta galva pasitikčiau
suskubusius nepavėluoti į darbą
bet tai ne
išeinu į lauką per lietų vidurnaktį ir ištiesiu rankas
ir atsuku veidą į jį ir mėgaujuos mat supistu gyvenimu
paskui vėl į žvejybą vienas ar su draugais
ir dar pasiimsiu su savimi visas nuogirdas apie mano biografinius vingius
dar užsuksiu nusipirkti ko nors stipresnio nei tabletės galvoju
aš nepatenkintas tokiu gyvenimu
kaip ir daugelis kitų tikriausiai bet aš stengiausi
atrodo

bet visas šis vualis užrakintas
ir būtis kaip peilis į šikną
vis nenusėdi vietoje vis lenda į akis
it musė prie lempos
matyt trokšta susišildyt ar dar kokio bybio