tarp a ir ž

dylantys veido bruožai
indoeuropiečių kalbų motės
pasiglemžia neištartas raides

jos asimiliuojasi šnypšdamos
smilkiniais raizgosi
fonemų paletėje
a diriguoja         

ąžuolo lapų vantomis 
beldžia į nugaras 
cypdamos morfemos
čeža ant įkaitusių akmenų
daužo nosines ir dvigarsius 
efemeriškai tirpdančius 
atsakomybę už netariamus garsus 
ėgi patys tuos galus 
fiksuodami
girdom personifikacijom
hierarchiją
impulsyviai pilame ledinį vandenį
įkaitusio kūno atgaivai bet tai
yra tik vantų pokalbis saunoje  
jaukinimasis prie kaitros
kirilicų ir glagolicų karavanais
leidžiančiais trumpą iškvėpimą
murmurando tarp lūpų
netariant kas svarbiausia
o tik vienas tomas
pasaulio kalbų lentynoj
raidžių archaiškų  
savo transkripcijomis 
šelmiškai susuka
turinį kurio neįsileidžiam
užverdami jušką dūmams patekt 
į mūsų akis
ūkčiojam 
visais trisdešimt dviem garsais
zyzdami ir zyliodami 

žudome 
savo kalbą  

skauda akis nuo dūmų
užklijuoju pleistru
pirmą ir paskutinę
iš bočių abėcėlės  

trisdešimt ir du
apreiškimus