Noriu būti Seimo nare

Esu jau pagyvenusi, bet iki pensijos dar reiks paplušėti. Atrodau dar pakenčiamai, pagaunu kai kurių jaunų vyrukų žvilgsnius, kai einu su šortais.

Velniškai dabar visi įkyrus pasidarė. Visi kažkur lenda. Tai prie padorių moterų, tai į europarlamentą – į visokias naujas partijas, tarybas, valdybas... Kyla, atsiprašant, kaip pats nereikalingiausias žmogui produktas sumakaluotoj srutų duobėj. Įlenda, apsidairo ir, žiūrėk, – jau į kitą partiją taikosi įlįsti. Ir pasiseka!... Nežinai, žmogau, kokie agurkai ar burokai kur išplauks ir kur jie nuplauks. Jau nuplaukė kai kurie Europos link. Na, bet žinia, kai kurių žmonių  traukiniai nelaukia.
Toks yra ir mano vyras Kostas Maišiagalys.

–    Ar tu kelsi šiemet savo kandidatūrą į Seimą? – klausiu.
Mano vyras, žinokite, užkietėjusių  socialdemokratinių pažiūrų.
–  Ne, – tas ramiai atsako.
Na, ir “glušą” Viešpats Dievas man parinko. Kol nepastumsi, niekur nepasijudins.

–    Tai kodėl? – vėl klausiu.
–    Yra žmonių, daugiau Lietuvai, darbo partijai ir darbo žmonėms nusipelnusių, – tas mulkis atsako. Ir žinok, kokią jis  partiją omeny turi: senąją tradicinę postkomunistinę, ar naująją populistinę – kapitalistinę.

–  Kokie žmonės, kokie nusipelnę veikėjai? Vienas juokas! Ar yra ten nors vienas aristokratas, ar nors antros kartos inteligentas? Visiems iš kišenių plūgo rankenos kyšo, visi arba kalėjimo, arba raudonu kvapu prakvipę. Priedo dar seni, kvaištelėję ir ligoti. Žiūrėk, kokie ištinę nuo brendžio, kavos ir skilandžių – sprogs! – aš jam įrodinėju.

–    Brangioji, užtat aš nė vienai iš minėtųjų nepriklausau, –  atsako suirzęs mano vyrelis. – Aš tradicinės politinės orientacijos. Esu inteligentas ir, drįstu teigti priklausau tautos šviesuomenei – elitui.

–    Ubagų elitui tu priklausai, – supykstu nejuokais. Tu man nei vienos padorios suknelės nenupirkai. Aš nei viename Vienos pokylyje nedalyvavau. Kuo aš prastesnė už tas...
Na, jūs suprantate... Juk matėte... Pas kai kurias elitines... Aišku, aš atsiprašau – nei “skūros”, nei išvaizdos. Kai pasižiūri – kas į tą Seimą, net  į prezidentus netaiko?..

Na, jau ne! Su tokiais “nupiepėliais” aš dar susidorosiu. O savo vyrą, kuris yra visiškai be iniciatyvos, į mūsų moterų partiją įrašysiu. Vis parems mane per rinkimus. Ko nustebote? Tikri vyrai tik moterų partijai gali priklausyti. Ko juokiatės?! Moterų pas mus daug – darbo jiems užteks...

Dabar išduosiu paslaptį: nusprendžiau būti Seimo narė. Smagu būtų: geras kabinetas, tviskanti lentelė su mano pavardė ant durų, ir tam mulkiui mano vyrui dar gabaliukas garbės nuskiltų. Lankytojai, gerbėjai, prašytojai, komandiruotės, meilužiai... Ir alga, žinoma, ne skystutė pensija, kuri, tarp mūsų kalbant, ne už kalnų. Aišku, tai bus po rinkimų. Tik kaip juos laimėti?

Moteris, kad jos mane iškeltų kandidate, kaip nors prišnekinsiu. Kaip užstatą savo vyrą  joms paliksiu, pažadėsiu labdaros, kosmetikos...
Svarbiausia – biografija. Na, kad aš lietuvė, patriotė, tikinti, nepatenkinta sovietine santvarka buvau

Kai pagalvoji, aš jau sena rezistentė – disidentė. Prisimenu, kaip driokstelėjau pionierių sueigoje, visi vaikai užsiėmę nosis išsilakstė. Ko ne politinė akcija prieš okupantus?

Jūs nepagalvokite, kad aš neišsiauklėjus. Mūsų krašte priimta garsiai “ sveikatuotis” net ir prie stalo. Prie vokiečių mes truputėlį. Patys tikriausi lietuviai, kurie truputį prie vokiečių, na, dar gali būti truputėlį prie totorių, karaimų, ar žydų. Lietuviškam kraujui tik slaviškas yra labai kenksmingas. Taip nustatė kai kurie nusipelnę tautos vadai. Su jais, žinote nepasiginčysi. Jie visus laikraščius, skaito į kompiuterius per dienas žiūri. Matote kokia aš sąmoninga.

Be to, yra ir daugiau faktų. Mūsų įstaigos partinis sekretorius, prisimenu lindo prie manęs bučiuotis. Jau toks suskretęs tipas, kaip jam dar kelnės laikėsi. Svarbiausia, direktorius matė. Gavo antausį, tai paskui man iš piktumo likerio už apykaklės supylė. Atseit, kam aš negeriu. Jūs manote, kad malonu taip nuo komunistinio teroro nukentėti?!

Taigi esu rezistentė – disidentė ir raudonojo teroro auka.
Jaučiu, to dar gali nepakakti. Reikia kažką grandiozinio ar svarbaus atlikti. Reikėtų kažką demaskuoti. Gerai būtų naująjį prezidentą, bet juo ir be manęs užsiims. Teks turbūt kaimyną vilkti į dienos šviesą. Slaptas rusų agentas. Anądien lipu laiptais guli niekšas, ilsisi visų pašto dėžučių turinį ant žemės išvertęs,  su iškiliais tautos žmonėmis. Spyriau  aš jam į užpakalį, tai jis kad subliaus rusiškai:
–  Viktorai... kada 5 eurus atiduosi!..

“Viskas  aišku”, – pamaniau. – “ honoraro už priešišką veiklą reikalavo”.
Laikas būtų pamastyti ir apie rinkiminius lozungus. Pavyzdžiui: “Pensiją kas antrą dieną! “. Po  trys eurus. “Visiems darbo – bankuose! ”, “Mažeikių privatizatoriams – giljotina”, “Nomenklatūra – ant makalatūros” ir tt.
Seimas... Seimas... Mano auksinė svajonė. Manau, kad pavyks.