Dantys

Aleksandras turėjo keliskart daugiau dantų nei jo brolis Maksimilianas. Ne tik todėl, kad buvo protingesnis, bet ir todėl, kad buvo vedęs ir turėjo vaikų. Dar jis turėjo darbą, buvo sveikas, mylėjo šeimą ir jį visi mylėjo. O jo brolis glaudėsi pas tokį narkotikų prekeivį Fedią, miegojo ant jo kušetės ir už dienos dozę, ir šiek tiek maisto, jam padėjo plėsti biznį. Paįvairinimui su peiliu rankoje apiplėšinėdavo žmones gatvėse. Kartą Maksimilianas neatpažino savo brolio Aleksandro. Pastarasis ėjo su šeima iš stoties, visi laimingi, po atostogų. Pribėgo iš nugaros, pagriebė savo dukterėčią Sonečką už kaklo ir pagrasino papjausęs jei neatiduos visko ką turi. Aleksandras atpažino brolį, parkrito ant kelių ir pradėjo keikti Dievą už tokią gėdą. Maksimilianas praregėjo, paleido mergaitę, išmetė peilį, taip pat nukrito ant kelių ir meldė brolio pasigailėjimo. Aleksandro žmona Julija, stabo ištikta, spaudė prie krūtinės dukrą, ramino ją, pati vos laikydamasi ant kojų. Aleksandras sunkiai atsistojo, bet buvo šoko būsenoje, todėl su ašaromis akimis tik stebėjo savo apgailėtiną brolį, nežinodamas ką daryti. Netikėtai iš už kampo išniro Maksimiliano draugelis Fedia. Buvo apsvaigęs, kuprinėje gulėjo nauja prekių siunta, kišenėje užtaisytas pistoletas. Pamatęs klūpintį savo tarną, pirma į galvą šovusi mintis buvo dėti į kojas, bet nematydamas šalia policininkų, o tik kažkokius nepažįstamus vyrą, moterį ir vaiką, nusprendė prieiti pasidomėti kas atsitiko. Maksimiliano viduje tuo metu vyko tikras chaosas: mintyse perkratė visą gyvenimą, visus poelgius, priimtus sprendimus, akimirkai nušvito akinama šviesa jo pašvinkusi siela, bet tada pamatė prie jo atžygiuojantį Fedią. Maksimiliano širdis sprogo dar neregėtu pykčio ir pagiežos smarkumu. Pakėlė nuo žemės peilį ir rėkdamas visa gerkle „tu dėl visko kaltas! „ bepročio žvilgsniu pajudėjo tiesia linija link Fedios. Tasai atpažindamas pasmerktojo vaizdą, nes kalėjime dar ne tokių dalykų matęs, su skauduliu širdyje ištraukė ginklą ir paleido šūvį tiesiai į Maksimiliano burną. O tada jau tikrai dėjo į kojas. Maksimiliano brolis Aleksandras ir jo šeima dar labiau sukrėsti ir traumuoti visam likusiam gyvenimui bandė šauktis pagalbos, bet aplinkui nieko nebuvo. Tik aukštai danguje, Maksimiliano angelas sargas Dostojevskis, liūdnai linguodamas galvą skaičiavo ant žemės pabirusius dantų likučius.