Tą vakarą, žiūrėdamas televizorių, sunkiai galėjau sukoncentruoti dėmesį. Traiškanotos akys bijojo šviesos, visą kūną maudė nuo gausybės mėlynių, pykino.
Aš, tolimojo plaukiojimo prekybos laivyno šturmanas, jūrų vilkas – buvau panašus į drebantį, valkataujantį šunelį, kuris tarpuvartėje laižo savo žaizdas.
Televizorių žiūrėjau iš baimės: nenorėjau likti vienišas. Tai buvo vienintelis mano ryšys su dar neišprotėjusiu išoriniu pasauliu. Su siaubu žiūrėjau į butelius ant stalo, ant grindų ir masčiau: “ Kam aš iš viso čia reikalingas šioje žemėje?.. ”
Laida sudomino. Tiesa sakant, manęs jau seniai niekas nedomino. Kankino tik viena mintis: “Kaip gauti išgerti?.. ”
Negalėjau išeiti į gatvę. Žiauriai skaudėjo nušalusios kojos, muštynėse sudaužytas veidas. Visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, begriuvinėjant ant apledėjusių sniego kauburių… Vėliau paaiškėjo, buvo lūžę ir kaulai. Nušalusių ir ištinusių kojų negalėjau įkišti į batus.
Pažvelgdavau į ant sienos kabančią fotonuotrauką – viskas, kas liko iš vedybinio gyvenimo. Į mane žvelgė jaunas, valiūkiškas, plačiai besišypsantis jaunuolis. Pažvelgdavau į veidrodėlį, kad nusiskusčiau – klaikus vaizdas!
Neprisimenu, kaip aš atsiradau savo kambaryje bendrabutyje, kuris buvo virtęs landyne. Keista, bet tą vakarą niekas pas mane neatėjo. Šiaip taip šlubčiojau po kambarį, gėriau vandenį su kuriuo išploviau paskutinius alkoholio likučius iš tuščių butelių.
Nežiūrint į visas kančias, laida, kuria transliavo televizija, domino. Švariai apsirengęs vyras su ryškiu amerikietišku akcentu pasakojo mano istoriją. Kalbėjo apie Dievą, apie kažkokią tai aukščiausiąją Jėgą. Dievu aš jau netikėjau, nors, kaip jūreivis buvau pakankamai prietaringas. Dievas?.. Dievas manęs nemylėjo, mane apleido.
Tą vakarą kažkas vyko, kažkas atėjo pas mane. Atėjo į kambarį kuriame nieko, be manęs, nebuvo. Aš prisiminiau tą laivą, kurį mes sutikome vidury Atlanto, kai nuo gangrenos man grėsė geriausiu atveju, rankos amputacija.
Gal kam tai tik svajonė – aš mačiau Rio de Žaneirą. Aišku, dabar aš jį kitaip apžiūrėčiau… Aš, jau netekęs autoriteto laivo šturmanas, ir dar trys visiškai beviltiškai prasigėrę mūsų įgulos nariai, apsinuodijome neaiškios kilmės alkoholiniu gėrimu – spiritinių surogatu, kuris Brazilijoje naudojamas kaip kuras automašinoms. Sugundė jo daugiau negu prieinama kaina. Visi patekome į ligoninę. Ligoninė geros reputacijos neturėjo. Tai buvo nemokoma ligoninė vargšams. O mes tokie ir buvome – prasigėrę vargšai.
Laivu, per Atlantą išplaukiau vienas. Trys mano draugai atgulė amžinam poilsiu po palmėmis, Brazilijos žemėje. Jų nepavyko išgelbėti, o gal niekas labai ir nesistengė.
Kai tik laivas nutolo nuo kranto, pasijutau blogiau. Laivo gydytojas terapeutas nustatę kraujo užkrėtimą. Jeigu gyvas būčiau pasiekęs Afrikos žemyną, būtų reikėję amputuoti ranką. Švirkštai, su kuriais mus gydė Rio ligoninėje, nebuvo visiškai sterilus. Ranką tino, kilo temperatūrą…
Ir tada, turbūt pirmą kartą, į mane pasižiūrėjo praeidamas Dievas. Nes vidury Atlanto vandenyno sutikome laivą, kuriame buvo chirurgas. Taip tada buvo išgelbėtas mano kūnas.
Štai jau aštuoni metai aš negeriu. Negeriu nuo to vakaro, kai paskambinau telefonu, kuri nurodė dalyvavę televizijos laidoje žmonės. Kitą dieną pas mane atėjo žmogus, mes ilgai kalbėjomės… Taip įvyko antras stebuklas, kuri aš sutikau visiškai praradęs viltį baimės jūroje.