Sniegai ir vėjai

Kai baigias visos mūsų temos
Širdis prislopsta dūsdama
Ant žemės baltos chrizantemos
Viduj beribė tuštuma

O ant akmens vardai ir datos
Ir nieko kito tik akmuo
Ir žiburys kuris dar matos
Iš naujo grįžtančiam namo

Galbūt šiek dar vėjas gelia
Tačiau naktis gana rami
Kada visi suranda kelią
Žvakigaliais nušviesdami

Ir visą aukštą mūsų skliautą
Ir taką miško vidury
Ir kelią dar nenukeliautą
Kurį nueiti pats turi

Gyvenimas tėra brūkšnelis
Tarp datų kapo akmeny
Kada lyg vėlės mintys velias
Ir tu į ten taip pat eini

Ir tas gyvenimas praūžęs
Rimuojančiam naktų eiles
Kojelėm skubančios boružės
Užtruks akimirkas kelias 

Ji brūkšnį perbėga savaime
Koks lėtas esti tas žmogus
Keliaudamas į savo laimę
Vis tempdamas kitų vargus

Nešiojo tiek vardų ir temų
Gyventi mokėsi ilgai
Net kapas jo be chrizantemų –
Ten žydi vėjai ir sniegai