pju 45 - 47

šarvai


žiūrėdamas į išbalintas kaimo trobos sienas
lyg į tabula rasa teoriją
kurioje nė šešėlio
arčibaldas tik tiek tepratarė

man labai norisi pasityčioti iš jūsų kūrybos
(ir gal - o ne aš to nesakiau)

ištraukti šaukštą iš nuklaipytų batų
laužyti jus lyg vištos kaulus
arba kaip sausą duoną paspjaudytais pirštais
jumis pačiais jus papenėti

o tada atvertus gerojon pusėn
giliausioje atminties kertėj pašarvot

...

arčibaldas kotrynai


- ak kotryna
žinai - aš taip laukiu žiemos...

..?

- nors prasmek

štai ledinis mėtinis šiugždantis
dūmų debesis kilti ima

snieguotos rankos sniego žuvys
per nugarą atšliaužia
pušinių lentų link

...

visada įdomios pabaigos


arčibaldas apie prasidėjimą
lyg apie nekaltumą ir kaltę

aš buvau pradėtas mėsinėje pilnoje musių
ant liūgnės stiebo
žodyno ir anatomijos knygų
puslapiuose

tarpuose tarp jų
norėčiau su tavimi nusibaigt