nuskynėme burokus nuo medžių
sunešėme avilius į palėpę
suleidome dvasias į tvenkinį
vaiduoklius į laiko šulinį
žvakes sulydėme į asotį
mėnulis paliktas virš gudobelės
kasdienis lietaus teroras
bobų vasara
ruduo
viskas šis laikas baigėsi
kandys suėdė naftaliną
tarp spintos durų
leidžiasi parūdyję lapai
jazmino krūmas
braižo stiklą šakomis
pro tarpus jų matyti –
mėnesienos šviesoje
skaistus kaip sidabras
ir kiek pablyškęs
stovi dingsmas