šalia konkurso: Kortų kaladėje II

Cha! Senatvė? Baik, Pranuci, apie ją. Tai  būtent tas dalykas, dėl kurio mažiausiai reikia rūpintis... Persižegnojai, palinkėdamas jai: Dievas su Tavimi, ir tiek daugiau, negu reikia.
  – Taip bent atrodo. O iš tikrųjų? – klausiu savyje ir galvoju, kad ji, Senatvė, vis dėlto yra toks darinys, apie kurią ne taip paprasta pasakyti, kaip ir apie bet  kokią kita galingą dievybę. Kai pabandau apie ją kažką raiškiau pasakyti, akyse nelyg dvejinasi. Sakau: nelyg. Ir tai būtų pakenčiama, jeigu šalia Savęsp (Ašašai), atsiradęs antrasis jo atvaizdas būtų tapatūs. Netgi jeigu ne visiškai, bent apytiksliai, tačiau – ne. Nors sudvigubintame akių regėjime jauti, žinai, supranti, kad fotografuoji save, tačiau išryškintoje nuotraukoje vaizdas toks, kad priverstas  iš taip savęs sudvejinto nemenka dalimi atsikratyti.
  – Betgi, Pranuci, nekvailiok! – šaukia iš paveikslo.
  – Ką, ar savo akimis netikėti? Prašau, nelipdykite iš manęs kvailio. Ačiūdie, pakanka jų ir be manęs.
  Suprantu, jog šis trumpas dialogas toks, kad atrodo, jog pats su savimi kalbuosi, tačiau ir vėlgi – argi iš tikrųjų taip. Nėra manęs be kažko TO, be daugybės, kurį ne tik bažnyčias stato manyje, bet ir laužus užkuria jas deginti. Nėra. 
  – Va, va! Argi mes ne apie tai? – vėl suklega iš nuotraukos ir teiraujasi: – Betgi tuomet, Pranuci, kodėl tau nesinori priimti save iš sudvejinto  atvaizdo. Bent akivaizdumo dėlei pasiimtum, kaip žemėlapį kelionėje.
  – Jam protingiau manyti, kad, girdi, protingi į kvailus klausimus neatsakinėja, – dar kažkas rodo į mane iš nepriimtino man autoportreto.
  – Argi reik stebėtis? Argi jis vienas taip atkakliai nori pabėgti nuo savęs? Tegu gi, tegu! –  pasako  trečias tartum savo vienminčiams ir jau konkrečiai  man: – Še, paimk, dzieduli, veidrodėlį, iš žiūrėk į jį, žiūrėk, kiek įgalėsi, kiek įstengsi. Gali ir su  kortomis, ir, žinoma, su euru, kuri tau padovanojusi Pro (proza),  Ką? Kortų neturi? Tačiau argi  tai  problema? Pro padovanojo eurą, kad ir ubagiškai  toks pinigėlis atrodo žmogaus akims, bet su juo elgetauti nereikės. Aš gi tau dovanosiu kortas. Manau, kad ir jos nenusileis paukštukui su nektarinų šakele, nepaisant kur jie būtų – pinigėlyje ar danguje.
  Tai jau buvo tiek, kad regėjosi, jog nėra ir negali būti kas netiesa. Net jeigu kas parodyti ir į mane kaip, tarkim,  paukštuką su nektarino šakele – kokia teise pasikliovęs galėčiau priekaištauti? Sako, vadinasi – žino. Ir tai nereiškia, kad tuoj pat tokį save  pamatysiu. Juolab – ar nors pabandyta mirktelėti, kad tokį save pamatyčiau?

O! kiek tų pasakų gražių.
kurais  kadais  žinojau
dabar gi tyliai jas užmiršęs,
lyg ir savas kuriu.
Bet ši tiesa, matyt, laužta iš piršto,
Nes kaip bebūtų – Dievas neužges 
kaip ir šviesos greičio konstanta,
kuomet ji laisvėje
neklausianti Šekspyro,
ar būti, ar nebūti tokiai jai:
c = 299 792 458 m/s

  ... Klausausi savęs ir kaip norėčiau netikėti, bet vis  dėlto net ir iš piršto laužta tiesa yra tiesa. Ir šit dabar, kai laikas 24 valandų žiupsneliu įsitveria į 2020 m. rugsėjo 9 d. kalendorių, rodau į „rašymo dirbtuvių“ konkursą kaip nesibaigiantį dalyką. Konkursas tęsiasi,  nes įėjus į jo kelią, jis tuoj prilipo, ar netgi prisvilo prie kojų padų: kur  neženk –visur su  juo. Kilst į virš, o ten visas  dangus apkaišytas žvakėmis jam pašviesti. Kelionė tęsiasi, kelionė tęsis...

Paukštuk mažiukas, ar girdi?
Ir kažin, kur dabar esi –
danguj ar 1 (vieno) euro metale?