Kas miške šiąnakt nutiko?

Baravykas, raudonikis,
Voveraitė geltona
Džiaugiasi, kad šiandien lijo,
Neužklupo jų sausra.

Kepurėlės švarios blizga,
Spalvos ryškios – kaip gražu!
Atliuoksėjo voverytė, -
Ką čia rauti iš pradžių?

Taikosi į baravyką –
Toks putlutis ir gražus!
Bet, pamatė, raudonikio
Kotas ilgas, išvaizdus.

O kepurė ryškiai šviečia, -
Pasipuoščiau ja pati.
Bet, pravirko voveraitė, -
- Kuo gi aš tau negraži?

- Tu maža, nors ir saulutės
Pasipuošusi spalva.
Tai, tavęs šįkart nerausiu,
Paūgėk pernakt, tada.

Raudonikis gailiai prašo:
- Neatskirki nuo draugų!
Mes kartu linksmai čia augam,
Pasilik nakvot ir tu.

Voverytė pagalvojo, -
Ką pakeis viena naktis?
Ir, papurčius samanėlę,
Ruošėsi nakvot ir ji.

O miegoti nepavyko –
Kai užslinko sutema,
Taip baugu jiems pasidarė -
Ėmė ūkaut pelėda.

Baravykas, pats vyriausias,
Juokus uoliai puolė krėst.
Taip pernakt ir prakvatojo,
Kol saulutė ėmė šviest.

Voverytė susimąstė, -
Kaip smagu būry draugų!
Nebaisu sutikti naktį
Ir praleisti ją kartu.

Aš nerausiu baravyko,
Raudonikio, niekada!
Ir, linksmai jiems pamojavus,
Nušokavo pievele.