7.15

perone ant suoliuko
susirangęs rytas snaudžia
tylu kaip per patį viduržiemį
vienišas benamio šuo
nulaižo nakties likučius
nuo pamesto nuolatinio bilieto
vis dar tamsu
garvežiui sušvilpus
krinta lašai ant lagamino
keleivio ir vienišo šuns
klajojančio benamio sapne
paskui užgęsta žibintai
ir paukščiai pakyla
kad nematytų
išlydinčiųjų akių
rūkas tirštas kaip
laukiančiojo ilgesys
nesisklaido
po septynių penkiolika
perone vieši ruduo