Žydėjimas

Paskandinta šviesa kamuoliukuose sirpstančio sniego,
Nepagydomas skonis jausmu užakijęs dar skauda,
Tirpsta kūnų vienutės, ir vandenys gilūs nubėga,
Kur prasiveria žemė į tyliai pulsuojančią raudą,

Kur įkvėpę dangaus miega vieversio švelnūs kokonai,
Ir sutūpę į delnus upelių skalikai neklusnūs
Vilgo žemės pečius, kol prasikala gležnas geltonis
Į tirštėjantį laiką, kuriam be švelnumo uždustum.

Ir žinotum tik tiek, kad žydėjimas ištveria sniegą,
Vien balti sakiniai lūpų kontūrais grįžta į vėją,
Kol bežadis lieki, tik pavasario skruostais nubėga
Šiltas ašarų skonis ir paukščiais dangus išopėja.

Ir ne debesis maudžia, tai laiko tyla ligi dugno
Paskandinusi dieną nuprausia šiurkščiom pakalnutėm.
Paklausyk, jau vėlyva, jau perėjom vandeniu ugnį,
Užkalbėjom medžius šitą trumpą akimirką būti.