Sausuoliai

kada betekėtų saulė
ji manęs neplagijuoja
tai ne jos tema
todėl nuo liepto nustumu tave
ir pasilieku būt su ja

jos švytėjimas
smelkiasi į sąnarius
mano siela
anapus permatomų sapno tiltų

o pati šviesioji teka sausuolių
prismaigstytais  miškais
tolydžiai išbrukdama sutemas
į pabaigas ir paraštes

balti pirštai jau langinių
nebevvarsto
stiklus liovėsi skrebenę
iškirstuos langų peizažuos

tik lazdos elgetų sau stovi
dar vakar šešėlių užaugintos
nenušvisdamos vitražais
pasaulio keturiuos kampuos

iš rūko į rūką suvarydamos
nuskurėlius vėjo bei lietaus
perlietais drabužiais
akligatvius perėjusius
ir paklydusius rūkuos