Polifonija - kaip lentomis užkalti veidrodžiai

Sulūžusių žaislų planetoje
kaltės o mėnuo ne fosforas
alyvos ne fejerverkai
bet pelenų baltumu klykiantys tiltai

plombyrinis mėnulis viršum rūko
ir blizgės ant sienų parduotuvių

mintys išsakytos ir neišsakytos
ieškojimų lygtys

visokiausi regėjimai
atplaišos
paraštės vėjyje
gelbėjimas imbierinių arkliukų

jų gelbėjimas
nuo laivo įgulos
yra reikalas jų pačių -
nepamirškit

...

tvirtovė kurios tylą
mielai išdarkytume
yra kasdienybė
jos kibirkštys be paskutinės eilutės

tai polifonija be išeinamosios angos
nevykęs atvirukas

...

prisemtos burnos
raibuliuoja kaip niekad

tarsi psichiatrinių gegutės

teisingai dabar tu antis
mirštanti iš smalsumo

žodžių virpesio
vynuogės

mūsų gyliai
mūsų minklės ir mūsų vanduo
esantis tyliai

...

gyventi sulūžusių žaislų planetoje nereiškia gyventi
tu apie gyvenimą negalvok - visiems esi pramoga

esi žvakės liepsna lietvamzdyje
vos juntamas širdies plakimas
ir iš to plakimo sukilusios
vieversio giesmės

nuo smaližiaus iki smaližiaus
nuo smakro iki smakro ištįstančios

...

dalgio užlenkimas pakraščiu
liečia apynio virkščią

taigi aš mielai pakartosiu - negalvok neklausyk
mes išnaudosime tave visapusiškai

taip mikliai kaip žirnius iš jų akių
išlupa ilgapirščiai

....

man netikėtai patiko ką tu pasakei
apie pseudomeninius žurnalėlius

nuskambėjo kaip dar neapžiūrėtos lėlės
be abejo kad aš labai mėgstu lėles

jos visos tokios - kaip čia tau pasakius?
visos jos iš kiek išmuštų orbitų

visos jos iš sodų kur obuoliai sukasi apie obelis
visos jos yra iš aplūžusių planetų

jų sodininkais ir jomis pačiomis galima  manipuliuot
vaikštinėjant per ką tik
išvaškuotą parketą
kol jos galvoja bemanipuliuojančios tavimi

...

naktinių marškinių siūlės tirštėja
varinės delčios - lytėjimo pinklės
iki kiek dar galima kristi į tave
o meile tavo šuliny aš esu beginklis

...

damastina


vos palietus
tu žiūri į veidrodį
o veidrodžiai sužiūra į tave

pamiršau pasakyt - nežiūrėk
lyja lietūs

...

neklausyk tu tos imbierinės arkliukės
apie jos dušo procedūras - sniego senė nukvako

...

apyaušriais


pamenu - klausydavomės
įklimpusios musės zyzimo
ir iš to suprasdavom - kaip saldu
ten aviliuos

ak kaip visa tai nesusiję

ji negelbės imbierinių arkliukų
kol visų neapčiulps
prie mėlyno automobiliuko nemenka eilė

ar aš ko gailiuos?

nebent visos šios klaikumos
tarp baigiantis ir neprasidedant


...

neatsižvelgiant į paros metą


tau kažkas su kepenimis ir su gramatika
vis geriau nei su inkstais papais ir su pinigais

...

pražuvėliai

bokštai beorėje erdvėj
kilti iki jų tam kad užtrokštum
tada leistis žemyn

miško mergaitės žvaigždžių berniukai
viskas kartojasi metai po metų
vidurnakčio toliuose visi mes skaistuoliai

jei girdi aitvarus laidančio balsą
žinok - jis kvatojasi be atvangos
kybodamas virš nuganytųjų vilnos
altoriaus