NG (0)

Už palubėje esančio lango antra savaitė įkyriai ir nenustojamai lijo. Taip trumpos rudens dienos tapo šlapios šaltos tamsos prieblandos inkliuzais, ir Krisas, gindamasis nuo tolimesnės blausiai tamsoje švytinčio pelėsio invazijos, ateinančios iš nuo drėgmės „ašarojančios“ šiaurinės pusrūsio sienos, jau savaitė kūreno apleistuose soduose rastą ir į nešildomą pusrūsį parsitemptą ketaus krosnelę, kurią žmonės kažkada vadino „buržuika“. Savaime suprantama, tai buvo labai nelegalu, bet jis žinojo, kad tokiu oru AB „Aplinka“ savo knysliukų į orą nekelia - o pėsčių inspektorių stoties rajone beveik niekada nebuvo matyti, nebuvo jiems čia ką veikti - viena vertus oras čia visvien buvo užterštas Nedraugiškų Respublikų Sąjungos tranzitinių traukinių (šiame amžiuje vis dar varomų mazutu, nes NRS vis dar turėjo daugiau naftos, negu proto), zujančių pirmyn atgal į enklavą, kur - senu NRS papratimu - buvo „iškirstas langas“ į vakarų pasaulį - tiesiai į šiaurės jūrą, kita vertus, pasirodyti šiame rajone apsikarsčius vertinga technika ir be geros apsaugos buvo neprotinga. Apskritai paėmus, šiame rajone rodytis buvo neprotinga, netgi ir vietiniams, todėl visokio plauko inspektoriai, išrašantys mokesčius už, sakykim, oro taršą ir elektrą, rodytis vengdavo.

Iš pietinės pusrūsio pusės sutindiliavo. Kadangi pietinė pusrūsio pusė buvo sausiausia, Krisas ten laikė visą elektroniką - savo FPGA ir nedidelį asmeninį tradicinių skaičiavimų klasterį, atskiruose stalčiukuose - savo „juodos dienos“ kriptovaliutos pinigines, juodos pornūchos stešą ir panašias smulkmenas. Telefonas irgi priklausė elektronikos kategorijai, todėl irgi buvo toje pusėje. Krisas pasirąžė, atsiduso, įsimetė į burną BūkBlaivus (trademark) tabletę, ir neskubiai atsikėlė. Kol jis, kasydamasis visus žandus, nuslinko iki telefono, buvo visiškai prabudęs ir pasiruošęs bet kokiam darbui.

„Nuo: JustAlequ. Alo Kris)) „ - švietė telefono ekrane - „reikalas yra. Pačekuok atašmentą (36), koordinates numečiau kitur (17). 220k. „

Krisas, beje, nebuvo Vitaliko tikras vardas, o pravardė. Ir „i“ buvo tartina kaip „ы“ - prilipo po to, kai dar būdamas vaikas paspruko iš mentomobilio, dantimis pergraužęs neuždengtus magnetinio užrakto laidus. Visai kaip žiurkė. Ir gyveno jis rūsyje, išlįsdamas tik dirbti ir parsitempti maisto, buvo smulkus, žemas ir liesas, kaip ir dauguma vaikų, augusių internate. Žodžiu - nomen est omen - o ir šiaip, tikro savo vardo Krisas net nenaudojo - galų gale, nebuvo kur: oficialių reikalų jis neturėjo, nes buvo tiesiog automobilių vagis.

Kas be ko, šiais laikais būti automobilių vagimi nebuvo paprasta.

Krisas persimetė iš telefono failą, iš sandarios dėžutės ištraukė nedidelę užrašų knygelę, atvertė trisdešimt šeštą puslapį, jį išplėšė, ir neskubėdamas suvedė į konsolę visus 256 jame buvusius simbolius. Įsitikinęs, kad kontrolinė failo suma atitinka, nudyrino iki krosnelės, atidarė jos dureles, ir lapelis greit virto pelenų krūva. Išarchyvavęs failą Krisas švilptelėjo - nieko sau, įdomus taikinys. Kita vertus, suprantama - kolekcinis modelis. Dar su vidaus degimo varikliu. Žinoma, užsakymo kaina aukštoka - už tokią sumelę pusmetį galima pragulėti ant tapčiano rūkant marytę... bet jei žmogus labai kažko nori, negi sakysi ne. O kas gi čia? General Security privatus raktas? Jam pasidarė kiek neramu, nes tai reiškė porą dalykų:

1. Automobilyje stovi ne standartinė apsaugos sistema, o kažkas įdomiau, greičiausiai kažkas iš General Security vaikinių įmonių;
2. Pats toks raktas jau kainavo didelius pinigus - gal net daugiau negu pats užsakymas,

tai reiškia, mąstė Krisas, kad:

3. Automobilis truks plyš reikalingas ir,
4. Didelė rizika tiek įvykdymo, tiek neįvykdymo atveju: jei nepavyks, bus bėdos su užsakovu, jei pavyks, automobilio reikės kuo greičiau atsikratyti, kad nesudegčiau.

Šūdas, sumurmėjo Krisas. Šūdas, šūdas, pridurė dar, pagalvojęs apie atsisakymo galimybę ir antrą punktą. Atsisakyti galimybės jis neturėjo, nes pats raktas jau buvo avansas. Labai, labai, labai dosnus avansas. Smulkus niekšelis, pagalvojo Krisas ir mintimis pasiuntęs Just\'ui trydos spindulį, atsiduso, apsirengė, ir, pastatęs lietpalčio apykaklę, išėjo į šlapią prieblandą gaudytis transporto.

Po kažkuriuo šiaurės Europos kalnu pakastame Z kategorijos serveryje prabudo senas, kaip juos vadindavo trūini bičai, vinčesteris, priešistorinis RDBMS sudėliojo užklausos „SELECT ... FROM ... WHERE“ vykdymo planą, ir disko galvutė per 22 milisekundes nuskaitė reikalingą sektorių. Užklausos rezultatas šviesolaidžio skaidulomis nukeliavo į po kitu kalnu pakastą vykdomąjį serverį, irgi Z kategorijos; šis savo ruožtu išsišaukė pagyvenusį tinklo bokštą, esantį už maždaug tūkstančio kilometrų ir, jei kas netoliese būtų turėjęs tikrai oldskūlinę garso aparatūrą, tikrai būtų išgirdęs tą puikiai XXa. tenbuvio ausiai pažįstamą indukcinį „pipirlipipirli“ - ir save vairuojančio elektromobilio lempos užsižiebė, statuso lemputė iš tingiai oranžiškai pulsuojančios tapo ryškiai mėlyna. Senas, apdaužytas ir tagais nutepliotas taksi per liūtį patraukė į mažiausiai prestižinio rajono pakraščius paimti mažiausiai geidžiamo kliento.

Krisui, tiesą sakant, patiko pats faktas, kad viskas šioje grandinėje buvo ant nurašymo ribos. Nugyventa. Iš praeito amžiaus glūdumos. Jam tai rodėsi tikrai trūina. Labiau realu negu naujų greitų staigių aštrių dalykų blizgesys. Tie dalykai tarsi sakė „ei, biče, normalu, kad čia nepertraukiamai lyja tris šimtus dienų per metus, o kitas šešiasdešimt penkias kepina plius 45 ir niekur nėra nė lašo drėgmės. Normalu, kad išeidamas į lauką sukremti jodo tabletę ir į nosį įsistatai filtrus. Nekreipk dėmesio, pasaulis yra fainas ir gražus“. Leisgyvis taksas be balso modulio su nuleista padanga riedantis konglomeratui uždirbti dar pusės piniginio vieneto buvo kur kas labiau tikra: jei Krisas būtų domėjęsis filosofija, jis būtų pasakęs „išties aukso amžiaus būta praeity, ir su kiekviena diena mes tolstame nuo Dievo šviesos“. Bet Krisas buvo paprastas bičas, ir jam visi šie vėjai buvo palei būgnelį ir iki lemputės. Gimtojo rajono tamsai dingstant už nugaros, pigiausiais ir labiausiai nudrengtais keliais važiuodamas sužinoti, iš kur reikės nukniaukti praeito amžiaus relikviją ir kur ją reikės padėti, jis tiesiog jautė, kad tai yra tikrai ir neabejotinai trū.

Už apmusijusio taksi lango tarp tamsių pastatų siluetų vis švystelėdavo lietuje mirkstantis baltas nuo šviesos miestas.

***

Koordinates iš dead drop\'o Krisas pasiėmė be jokių nuotykių. Automobilį rado tiksliai ten, kur ir turėjo - saugomoje aikštelėje. DI apsauginiui po kamerom kyštelėjo naujo pavyzdžio „adversarijų“ ir jis bematant atidarė visas duris, o tam atvejui, jei kartais nei iš šio nei iš to užsihaliucinavęs dirbtInas kažkam sukeltų įtarimą - ant stovėjimo aikštelės kolonų greit blunkančiais dažais nupurškė Langfordo baziliską - kamerose jo nepastebės, bet tik užėjus įkris į geštaltą ir jį suardys kokiam pusvalandžiui, o pusvalandžio buvo net per daug nuvaryti senam automobiliui. Privatus General Security raktas visgi pravertė - SDR parodė, kad jame įtaisyta visai pažangi sekimo įranga, todėl teko pakurti nedidelę proksę, kuri melavo abiems pusėms: automobilis manė, kad Automotive Security leidžia jam atsirakinti ir važiuoti, o Automotive Security buvo šventai įsitikinę, kad automobilis ramiai sau užrakintas stovi aikštelėje. Po penkių minučių Krisas jau riedėjo automobilio klasei priderančiais keliais, kas sankryža pakeisdamas jo identifikatorių. Aišku, keistai atrodys, kad niekur iš vietos nepajudėję automobiliai kažkur nakčia važiavo, bet tai - rytojaus bėdos, o rytoj Krisas jau gulės ant tapčiano, rūkys storą suktinę, ir dėl to visiškai nesuks plaučių.

Pristačius taikinį į vietą, nutiko kai kas neįprasto. Tai nebuvo faktas, kad automobilio laukė du užsakovo žmonės - kaip ir priklauso, su juodais odiniais lietpalčiais ir tamsiais akiniais - nakčia! Kriso nenustebino ir tai kad pinigus gavo ne kriptovaliuta, o grynais - lagaminėlyje - visokių keistuolių būna. Bet kai vienas iš žmonių iškėlė pirštą ir liepė geras penkias minutes žiūrėti į jo galiuką ir ginkdie nenuleisti akių nuo jo, o paskui liepė grąžinti automobilį į vietą, iš kurios jis buvo paimtas, Krisui pasidarė kiek keista.

Važiuodamas atgal jis visgi nusprendė patikrinti „akių pakaušyje“ įrašą: užsakovo žmogus, pasirodo, ištraukė automobilio naudotojo vadovą, atsainiai jį pervertė ir padėjo iš kur paėmęs. Kas per velniava? A, štai ir aikštelė - Krisas lėtai į ją įvažiavo. DirbtInas vis dar vartėsi nuo „adversarijaus“, laikas nuo laiko probalsiu sumurkdamas pro garsiakalbius, o baziliskas jau buvo pakankamai išblėsęs, kad nesugriautų geštalto - laimė, niekas jo taip ir neužtiko. Krisas pastatė automobilį į jo vietą ir buvo beišlipąs, bet smalsumas paėmė viršų - kas gi tame vadove? Jis paėmė knygiūkštę į rankas ir atsivertė. Kaip keista. Tuščias puslapis. Ir šis, ir kitas, velnias, jie visi tušti, kas per velniava - ir nors Krisas nebuvo prietaringas, jis pajuto, kaip ima prakaituoti kakta - ir buvo bepadedąs naudotojo vadovą atgal, tik staiga pastebėjo du sulipusius puslapius. Jis lyžtelėjo pirštus, ir atvertęs juos perskaitė:

„Važiuodamas atgal jis visgi nusprendė patikrinti „akių pakaušyje“ įrašą, ir smalsumas paėmė viršų - kas gi tame vadove? Jis paėmė knygiūkštę į rankas, ir atsivertė. Kaip keista. Tušti puslapiai. Visi be išimties tušti. Dievaži, keista, nusistebėjo Krisas, padėjo naudotojo vadovą atgal į dėtuvę, užrakino automobilį ir greitai po kažkuriuo šiaurės Europos kalnu pakastame Z kategorijos serveryje vėl prabudo senas vinčesteris. „

Krisas atsipeikėjo sename taksi. Ant kelių jis laikė lagaminėlį, pilną grynųjų, o rankos buvo suodinos it kaminkrėčio.