mano eilėraščių forma -
tai ryklio dantimis išplėšta mėsa
iš sultingojo kūno
šiukšlėmis laikau visa ką piešia debesys
languose jei tie langai ne mano
visus šviesos reiškinius ir apskritimus
kuriuose užsimezga pumpuras
jeigu jis užsimezga ne man
visa kas gimsta atmatose po saulėlydžio
tai iš ragų ir kanopų išdrožti vaizdiniai
bet kuris namų šeimininkutės mezginys
kurį ji numezga iš plastiko ir kabina ant sienos
šiukšlės yra visi buratinai išdrožti iš pinokio
visokios pani/leidi malvinos
su gonorėjos židinį kurstančiais delnais
užbučiuotos skausmingais bučiniais
šiukšlės bastosi po kapines ir mirusiems keliantis
įkvepiamos į atvirą krūtinę
šiukšlės pavaišintos insekticidais žiauksi
o nepavaišintos keliauja gimdomis
ir viduriais
mieloji mano regėjimo lauke
mažmožių atomazgos
aš įpūsiu šilumą į tavo kūną
be mezgimo instruktoriaus pagalbos
išmegsiu tau žuvis
užtroškusias vidinėse kišenėse
ir pasileidusius vidurius
o jei nori tai gimdą
čia nebus nieko kas erzintų
savo netikrumu
ten gros armonikos
kad tik tau intikt
manau blizgės kabliai
prisiderina prie žaizdos gilumo
harmonijos visada atitinka instrumentą
kaip elementarus himenėjos garbintojų
intelektas atitinka kirvio kotą
siūlas virbalą o mezginys protą
jei nori aš tau išdrošiu jei nori išmegsiu
rėtį pilną kiaurų šešėlių
per vieną jų skris naikintuvai
o naikintuvų šešėlius tu glostysi rankom
kol jie savo skrydžiu ir šūvoais persiims tavimi
persmelks
antrasis belapio medžio šešėlis
spragsės kaip gruodas
kaip žemės įšalas
spengs smilkiniuose
per kitą trečiąjį riedės traukinys
jo šešėlis glostys tave
jo šešėlis dardės ir šokčios
ant stoties sienų
belapio medžio šešėlis
spragsėjo kaip gruodas
kaip žemės įšalas
spengė smilkiniuose
ir ant apleistos stoties sienų
ir man buvo taip gražu
kad net vidų ėmė pūsti
manau girdėjai kaip tau sugrojau
dūdele šventąjį kankaną
dabar garsu nešinas
ir vėlei save galėsi varyti
į kalną ir ritinti nuo jo
per vieną jų skris naikintuvai
o kitą rems virbalai
tįs žalio supratimo rezginys visatoje
ir vyniosis į eilėraščių formas
nepasiduosime grosime
dūzgės dabar ypač madingos
dūbliais ir torsu
pasaulis bus apkabintas
nes palaiminti tie kurie gimė kvailiais
bes dvidešimt pirmu pirštu Dievulis
gi išvogę penkias jam nukaltas vinis
paleidome meilėje ir aistroje ganytis
atsidėkodamas numaliavojo man
didį žemės genijų
Nežinau, bet jūs ekvilibristas ir žodžių žonglierius. Žongliruojate posakiais lyg deglais. Jie degdami krinta ir virsta neapčiuopiama materija, turinti neturinti savo žiūrovą, adresatą, gaudytoją. Skulptorius solidžiau nei drožėjas, kurs skamba familiariai.
Tu net vitsai netsupranti, kad vitsa kats gimtsta its ragų ir kanopų vitsada pripatzįtsta tik tuots pumpuruts, kurie utsimezga jam, todėl vitsuts kituts pumpiuruts nori tsunaikinti its karto, o tuots, kurie jam – patskui, truputciuką vėliau. Taip ir galima atskirti, kvaitsiau, aha, pa.
Tu zudikats manjakats Tcukuru! Tu nieko negali padaryti, nets tu kaip tats velniukats, kurits nutsiziūri į Dievą ir puola pats vitską daryti taip pat, tikėdamatsits, kad padaryts dar geriau, pet jam gaunatsi tsniptst, taip, nets tik Jits gali įkvėpti tsavo kūriniui gyvypę, nets įkvepia jam Tsavąją gyvypę, o velniukats tegali tik tsavąją, todėl jam niekada ir netsigauna tokie kūriniai kaip Dievo, taip. Pet ne tik todėl, o dar todėl, kad jits netsupranta, kad reikia ne pe tsutsojo dirpti tuots kūriniuts, nė kiek nepatsikeituts, o pirma padirpėti, padirpėti tsu tsavo tsiela, o tik patskui vėl pandyti tsu kūriniu, o patskui, jei tik dar yra kliaudzių, tada vėl padirpėti, padirpėti tsu tsiela ir tik tada vėl papandyti padaryti ką Dievats, aha.