Prakeiktieji. Pradžia

Virš kelio, pakabinta ant liepos šakos, karojo ilgaplaukė dieviltavo galva. Šiandien deivės tikriausiai nebus patenkintos - galvų pritrūko ir tolėliau jas teko pakeisti mediniais taikiniais. Galmis nežinojo ar šia situacija džiaugtis ar ne. Viena vertus, į siūbuojančias priešų galvas varžovams pataikyti būtų sunkiau, tačiau jam pačiam maloniau leisti strėles ne į tai, kas dar neseniai buvo gyvi kvėpuojantys žmonės.

Atjojęs į aikštelę, kur lūkuriavo būsimo turnyro dalyviai jis apžvelgė raitelius ir tuojau pat nemaloniai nustebo. Užteko pamatyti vieną žmogų. O juk taip tikėjosi daugiau niekada gyvenime neišvysti to raudonbarzdžio, savimi patenkinto niekšo iš Bitaušų. Dagūnas, rodos, nustebo ne mažiau. Jis iššiepė retokus dantis ir garsiai nusijuokė.

- O, taigi mūsų ponaitis! Atjojai pareikšti man pagarbą ar pauostyti mano sukeltų dulkių?

Greta jo ant žirgo sėdintis plikis prunkštelėjęs draugiškai kumštelėjo į Dagūno petį. Ir jį Galmis pažino. Dagūnui, panašu, vis dar patiko paskui save tampytis palaikymo kompaniją. Galmis paragino savo žirgą paeiti dar kelis žingsnius į priekį.

- Atjojau laimėti, Dagūnai. Jei gražiai paprašysi, po turnyro gal dar ir tave pamokysiu šaudyti. Na, jei per visus tuos sveikinimus ir merginų dėmesį dar turėsiu tau laiko.

Šviesios vyro akys išsiplėtė ir apatinis žandikaulis nusviro žemyn. Dagūnas matyt pamiršo, kad Galmis jam gali atsikirsti. Galmis ir pats tai seniai bedarė. Protingiausia būdavo tiesiog patylėti, bet šį kartą nesusilaikė. Ir tuojau pat pasigailėjo. Dagūno veido spalva ėmė panašėti į barzdos spalvą, o vadeles laikantys pirštai susigniaužė iki baltumo.

– Aš... Tu... Tu pamatysi.
- Žinoma, žinoma.

Dar kartą šyptelėjęs Galmis nusisuko nuo seno pažįstamo ir ėmė stebėti tolėliau, šalia lenktynėms paskirto kelio, ant įrengtų tribūnų besisukiojančius žmones, bokštelyje sėdintį naująjį didijį kunigaikštį, apsigaubusį šiai karštai dienai taip netinkančiu juodu apsiaustu ir mintyse keikė savo elgesį. Taip, Dagūnas nebuvo tas, kuris greitai sugalvotų kokį šmaikštų atsakymą, tas, kuris laimėtų ginčus ir žodžių kovas, jo smegenys taip greitai nesisukdavo, tačiau Dagūnas turėjo kitą savybę - jis nepamiršdavo. Negailėdavo laiko keršto planų kūrimui ir vykdymui. Net už tuos du sakinius, kurie jį privertė pasijusti prastai prieš savo auditoriją. Galmis juk buvo įpratęs bent jau išoriškai į jį nekreipti dėmesio, nesivelti su juo į ginčus. Taip buvo geriau, taip Dagūnas retkarčiais užmiršdavo jo egzistavimą ir nustodavo jam kenkti. O dabar. Dabar tas padaras, kurio darbai žygyje vis dar sukeldavo jam naktinius košmarus jį tiesiog užklupo netikėtai.

Nesvarbu. Tik šis turnyras, ir viskas, daugiau judviejų keliai tikrai nesusikirs. Kodėl turėtų? Dabar, paskutinį kartą Galmis parodys Dagūnui kuris iš jų iš tiesų yra geresnis. Dabar turėjo dar vieną priežastį laimėti.
Netrukus pribėgęs berniukas pasakė, kad metas rikiuotis ir pradėti lenktynes. Besiilsintys raiteliai užšoko ant žirgų, patogiau pasitaisė strėlių dėklus ir lankus bei vienas po kito išsirikiavo priešais pakylą, kur tuojau pat užlipo puošniai pasidabinęs turnyro pranešėjas. Minia nutilo ir Galmis vėl išgirdo šalia Dagūno balsą:

- Tai sėkmės, ponaiti.

Apsimetė negirdėjęs. Dabar nebesvarbu. Jis čia ne dėl Dagūno. Jei laimės ir prieš jį bus tik dar maloniau, tačiau dabar svarbiausia susikaupti. Nors diena prasidėjo tokiu vėsiu rytu, link vidudienio ore buvusios drėgmės nebeliko. Sausra vėl suspaudė viską į savo sudžiūvusius gniaužtus. Oras buvo troškus ir karštas, vėjo beveik nebuvo ir žmonių judesių sukeltos dulkės suposi prieš akis. Galmis atgalia ranka nubraukė nuo kaktos jau limpančius plaukus ir suspaudė lanką. Gerklėje pajuto širdies dūžius. Norėdamas nusiraminti paglostė Trabo karčius. Ir tamsus žirgo kaklas buvo drėgnas nuo prakaito. Galmis paskutinį kartą atsikvėpė ir atsisuko į pranešėją. Šis kaip tik baigė pristatinėti dalyvius ir iškėlė ranką su metaliniu plaktuku iki pradžią skelbiančio varpo.

Nebebuvo laiko žvalgytis, laiko liko tik tam, dėl ko čia ir atvyko. Tik girdėti savo žirgą, matyti tolumoje taikinius ir kelio pabaigoje laimėti. Pranešėjo ranka pakilo iki aukščiausio taško ir užsimojo. Galmis trūktelėjo vadžias tą pačia akimirką, kai plaktukas palietė varpo šoną ir aukštas metalinis garsas jį, rodos, pasivijo tik jau bejojantį. Suošė minia, į sausros nualintą žemę ėmė taukšėti žirgų kanopos. Paskutiniams teko kvėpuoti dulkėmis, bet Galmis buvo pirmas. Trabas buvo puikus žirgas, Galmis puikus šaulys ir jis nė neketino prilėtinti, kad galėtų iššauti. Tiesiai priešais švytavo du taikiniai. Jis įtempė lanką ir vieną po kitos paleido dvi strėles, abi pataikė tiksliai. Į užmerktas uždžiūvusias dieviltavų akis.

Posūkis, kliūtis, šuolis, posūkis. Dar vienas taikinys ant medžio šakos, dar vienas tikslus šūvis. Viena priešininko strėlė pralėkė visai šalia Galmio ausies, kažkas už jo kliudė lentą, bet tai nebuvo svarbu. Jis vis dar buvo pirmas, nors ir girdėjo kaip arti kaukši kitų žirgų kanopos.
Toliau dar dvi neaukštos kliūtys, ilgas posūkis. Galmiui atrodė, kad jie abu su Trabu dabar vienas kūnas, jie lėkė negalvodami, iš instinkto ir noro laimėti. Jie abu dabar buvo vienas. Ir tie kraujo trinksniai skambantys Galmio ausyse buvo jų abiejų. Akies kraštu išvydo juos lenkiantį Dagūno žirgą, bet Trabo neragino, žinojo, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti.

Dar vienas taikinys, dar vienas taiklus šūvis. Dagūno strėlė įsmigo visai greta. Tik pats Dagūnas į priekį nesiveržė, jojo šalia. Dar vienas posūkis. Ir šį su Dagūnu įveikė kartu. Dabar kažkur širdies kertelėje atsirado bloga nuojauta. Dar vienas taikinys. Ir vėl tiksliai. Ne tik jis, bet ir priešas. Dabar juodu visai greta vienas kito. Bloga nuojauta stiprėjo.
Liko paskutinis posūkis ir paskutinis taikinys. Tas, kuris, nors ir medinis, buvo sunkiausias, tas kurį, tikėtina, matys tik kelias akimirkas, turės tik trumpą laiko tarpą iššauti ir pataikyti. Po to šansas bus negrįžtamai prarastas.

Posūkis buvo per aštrus, kad Trabas jį įveiktų nestabdydamas, Dagūnas įlėkė pirmas, pirmas paleido strėlę. Nebuvo tikslus, per daug skubėjo. Galmis įtempė lanką. Taikinys jau buvo priešais, žinojo, kad pataikys į patį vidurį. Tačiau tik vos vos prieš paleidžiant templę, kažkas stipriai kirto per ranką. Lankas pakrypo ir strėlė nušvilpė į krūmus. Dagūnas! Galmio krūtinėje kažkas trūko. Jis pristabdė žirgą ir pats vos atgavo pusiausvyrą, bet kai jau galėjo šauti buvo per vėlu. Taikinys buvo už jo, Dagūnas ir dar vienas varžovas jį pralenkė ir jau kūrė tiesiai kelio pabaigos link. Galmis vėl paragino Trabą. Grįžti negalėjo. Krūtinėje liepsnojo pyktis, bet jis bandė nepasiduoti. Jei tie du nepataikė nors į vieną taikinį jis dar turi galimybę. Nestabdydamas žirgo atsisuko. Iš čia paskutinį posūkį jau beveik dengė krūmai ir neaukštas berželis, bet atsimušančių strėlių įsiūbuotas taikinys dar išlįsdavo nepatogiu kampu. Tai dar įmanoma. Nepatogu, pavojinga, bet įmanoma. Galmis nesvarstė. Pridėjo strėlę ir paleido. Net nepažiūrėjo kaip ji įsminga kampu į ant lentų išpieštą kryžių. Tada palinko prie Trabo nugaros ir kirto finišo liniją trečias.

Pasitraukęs iš kelio, nušoko nuo žirgo ir užsimerkė. Giliai įkvėpė ir sulaikė orą. Širdis kalė taip, kad krūtinę net spaudė. Jis privalėjo laimėti. Privalėjo. Tai nebuvo gyvybės ir mirties reikalas, tai nebuvo turtus ar garbę lemiantis reikalas, bet tai buvo dar svarbiau. Jis privalėjo įrodyti tėvui, kad ir jis kažką sugeba. Kad nėra tik „veltėdis muzikuotojas“, kad žygio vadovai gyrė jį ne veltui, ne tik dėl to, kad norėjo įsiteikti Senžemės kunigaikščiui. Tėvas taip juokėsi, kai jis pasakė, kad šį kartą važiuos kartu į sostinę ir laimės turnyrą, ir jei dabar, dėl Dagūno poelgio jo nelaimėjo...
Jis atsimerkė ir apsidairė. Visi lenktynių dalyviai jau buvo čia. Dauguma neatrodė patenkinti savo pasirodymu. Galmis žvilgtelėjo į Trabą. Žirgas žiūrėjo į jį savo didelėmis, viską suprantančiomis akimis. Galmis paglostė jo snukį.

- Mudu viską padarėme gerai, drauguži, tik mūsų senas priešas ir vėl norėjo mums sukliudyti.

Bet galbūt nesukliudė?
Pamažu Galmis vėl ėmė girdėti minios ošimą. Žvilgtelėjo į tą suolų pusę kur prieš turnyrą sėdėjo sesuo ir tėvas. Dabar jų ten nebuvo. Žmonės dar nesiskirstė, pranešėjas pasakė, kad skaičiuos pataikytas strėles, net naujasis kunigaikštis, kartu su savo palyda tebesėdėjo savo bokštelyje, o Silmanės su tėvu nebebuvo. Ar jiems jau nebeįdomu? Jie ir vėl  jį taip greitai nurašė? Liūdesys krimstelėjo krūtinėje. Tačiau tuomet išgirdo Silmanės balsą.

- Koks tu šaunuolis!

Atsisukęs išvydo ją jau šalia. Ryškioje vidudienio šviesoje sesuo visa spindėjo. Ne tik brangiais karoliukais nusagstyta jos suknelė ir antgalvis, bet ir tamsios didelės akys. Ji pasistiebė ir stipriai jį apkabino. Į veidą plūstelėjo jos jazminų kvepalai.

- Dar niekas neaišku. Atjojau trečias.

Ji atsitraukė ir pažvelgė į jo akis. Iš ties Galmis neprisiminė kada ji atrodė tokia patenkinta, tokia džiugi. Jam buvo turbūt lygiai tiek pat džiugu prie to prisidėjus.

- Bet kaip jojai! Ir tas šūvis iš nugaros! Atrodė puikiai. Kodėl taip sugalvojai?

Galmis susiraukė.

- Nes nepataikiau. - sumurmėjo. – Negi nematei?
Silmanės veidas apniuko.

- Nepataikei? Tu? Kada?

- Paskutinis taikinys. Už staigaus posūkio. Tas pats į kurį turėjau šauti atsisukęs.

Silmanė atsitraukė ir susimąsčiusi įsižiūrėjo į krūmynus. To posūkio iš čia beveik nesimatė, ir taikinį ir kelio vingį dengė medžių lapija. Dabar Galmis suprato kodėl Dagūnas laukė būtent to posūkio. Jis apsidairė jo ieškodamas ir susitiko akis į akį. Dagūnas, dabar jau be palydos, ėjo judviejų link. Kaip visada išsitiesęs, aukštai iškėlęs galvą ir savimi patenkintas. Rankos pirštais glostydamas savo smailią barzelę.

- Bet vis tiek. Sunku patikėti, kad tu galėjai nepataikyti, – tyliai murmėjo Silmanė tebestebėdama posūkį.

- Tai sveikinu su trečia vieta, bičiuli, - rodydamas savo kreivą šypsena beveik suriko Dagūnas.

Galmis prisimerkė. „Bičiuli“. Krimstelėjo lūpą ir prisivertė nusišypsoti. Ne, šį kartą jis neužkibs. Nesiginčys. Bus malonus. Taip daug daug paprasčiau. Ką dar galėtų jam pasakyti? Abu vienas kito nekentė, abu apie tai žinojo. Žygyje į Dieviltavą abu buvo būrio lankininkai. Galmis čia visada buvo geresnis, užtat Dagūnas neblogai kovojo ir kalaviju. Per tuos metus, panašu, kad patobulėjo ir su lanku. Bet visa kita liudijo, kad liko toks pat.

- Gaila, kad paskutinį prašovei. – atsiduso Dagūnas.

- Jei taip gaila, nereikėjo man trankyti per rankas. –atsakė visai ramiai.
Dagūnas išpūtė akis dėdamasis nustebęs. Nei Galmio, nei Silmanės tokios gremėzdiškos išraiškos nebūtų įtikinę. Jiedu mokėjo apsimetinėti kai reikėjo, mokėjo meluoti, Dagūnui to talento trūko. Labai.

- Niekada taip nedaryčiau. Tau tikriausiai pasirodė. Tas greitis, tas jaudulys. Uf. Susuka smegenis, –pasuko pirštą apie smilkinį.

Taip vaikiškai jis bando provokuoti. Galmis iš ties jo kartais nesuprasdavo. Kodėl jo sąmonėje taip giliai įsišaknijęs tas noras priversti kitus jaustis blogai? Priversti prarasti kantrybę? Dabar juk net nebuvo prieš ką vaidinti? Ar buvo? Silmanė?

Lyg atsakydamas į Galmio abejones Dagūnas nusilenkė ir ištiesė ranką jo sesei.

- Aš Dagūnas. Mudu su Galmiu buvome viename būryje prieš metus kai jojom į Dieviltavą. O kas būsite jūs, gražiausioji?

Galmis sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įsižiūrėjo į seserį. Silmanės lūpose šmėkštelėjo žaisminga šypsenėlė ir ji ištiesė ranką.

- Silmanė, Galmio sesuo, kunigaikščio Prūto iš Senžemės dukra.
- Sesuo? – Dagūnas šį kartą iš ties nustebo. – Nemaniau, kad Galmis turi seserį.
- Tikriausiai, Dragūnai, nebuvote tokie geri bičiuliai, jei nepameni, kad Galmis turėjo seserį. Nedrįsčiau net pagalvoti, kad brolis iškęstų bent pusdienį apie mane nepasakojęs.

Galmį linksmino Dagūno sutrikimas. Sesutė ne ypač mylėjo žmones, ypač pagal rangą žemesnius už save, todėl be jokio gailesčio su jais žaisdavo. Kaip švelnus mielas kačiukas su persigandusia pele. Silmanė iš tiesų atrodė miela. Tokia smulkutė, gražutė šešiolikmetė, visuomet pasipuošusi, visuomet besišypsanti, mandagi, švelni ir draugiška. Absoliuti mažuma žmonių pažinojo ją kitokią. Piktą, kerštingą ir užsispyrusią. Galmis pažinojo. Ji buvo sudėtinga asmenybė, ji buvo visai kitokia nei jis, ji turėjo trūkumų, bet jis mylėjo ją labiau nei gyvenimą. Jiedu visada stovėjo vienas už kitą, suprato vienas kitą iš pusės žodžio. Beveik visada. Ir dabar Galmis puikiai suprato, kad jei leis, Silmanė pabandys suleisti savo aštrius nagučius į Dagūno širdį ir paliks joje skausmingus ir ilgai gijančius randus. Kol kas neplanavo jai trukdyti.

- Dagūnas, ne Dragūnas, mieloji kunigaikštyte, - pataisė šis.
- Tai iš kur tu pats, Dragūnai? Aš vis dar žinau tik tavo vardą.
Vyrukas lyg kiek sumišo. Savo kilme ne ypač didžiavosi. Gal dar ir dėl to, taip nemėgo Galmio.
- Aš pats iš Bitaušų. Paprasto kalvio sūnus, tavo paslaugoms. Visą ką turiu šiom rankom pats pasiekiau.

Silmanė tikrai dar turėjo ką pasakyti, tačiau kaip tik tuo metu ant pakylos vėl užlipo pranešėjas. Ir Galmis, ir Dagūnas kaip mat prarado susidomėjimą pokalbiu. Pranešėjas rankos mostu pakvietė turnyro dalyvius pasekti jo pavyzdžiu. Galmis atsisveikindamas spustelėjo Silmanės ranką ir paskui Dagūną užlipo ant pakylos. Daugiau vienas kitam jiedu nieko nebesakė. Tik dabar Galmis pastebėjo, kad greta kitų dalyvių stovi ir kunigaikštis Kilas, ant jo krūtinės dailiai išpieštas Retavos herbas – juodas inkaras mėlyname fone. Nejau tai jis jį aplenkė visai prieš pat pabaigą?

- Lenktynių rezultatai tokie, - pradėjo pranešėjas ir be jokių ceremonijų pradėjo vardinti. – Paskutiniai atjojo Murzius iš Malelių, Mokas iš Bitaušų, penktas – Ivaras iš Gaciūnų, ketvirtas Mikalas iš Svirplėnų, trečias Galminas iš Senžemės, antras – Dagūnas iš Bitaušų, pirmas Retavos kunigaikštis Kilas. Nepataikytos strėlės: Mokas ir Ivaras – penkios, Mikalas – penkios, Murzius keturios,  Ivaras – trys, kunigaikštis Kilas – trys, Dagūnas – viena. Galminas – pataikė visas.
Staiga Dagūnas su siaubu ir nuostaba atsisuko į Galmį. Galmis nusišypsojo. Jam pavyko.

- Taigi, suskaičiavus visus taškus skelbiu laimėtojus - tęsė pranešėjas, - trečia vieta – Retavos kunigaikštis Kilas, antra vieta – Dagūnas iš Bitaušų, pirma vieta – Galminas iš Senžemės.

Galmis pažvelgė į Silmanę ir ji net pašoko iš džiaugsmo. Tuomet prasidėjo ta įspūdžių audra. Žmonės ant suolų plojo, merginos nešė apdovanojimus, konkurentai spaudė rankas. Visi išskyrus Dagūną. Prėjo netgi Kilas. Jis nužvelgė Galmį savo vienintele pilka rūščia akimi ir tyliai sumurmėjo – „O tu šaudai puikiai, vaiki“. Tada spustelėjo Galmio ranką. Galmis bandė per daug nesišypsoti, bet buvo sunku.

Kai sveikinimai nurimo jis apsidairė ieškodamas Silmanės. Tačiau apsisukęs pamatė jau visai šalia stovintį tėvą. Oda prašliaužė nerimas. Ar pavyko jam įrodyti? Ar tai nors kažką reiškia? Ar vien tai, kad Galmis neatjojo pirmas viską sugadina? Jis atidžiai stebėjo visuomet rūstų kunigaikščio Prūto veidą. Ir tada Senžemės valdovas nusišypsojo. Džiugiai ir linksmai. Ištiesė savo meškiniškas rankas ir stipriai Galmį apkabino.

- Puiku, sūnau. Parodei tiems kunigaikštukams.

Galmis tik stovėjo apstulbęs ir nežinojo ką atsakyti. „Sūnau“? Kada jis paskutinį kartą girdėjo tėvą taip jam sakant? Ar apskritai kada nors girdėjo?