Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







danguolė pavasariais muzikuoja
mes paliekame įbrėžimus vienas kito išklotinėje

Dar vienas gražus vakaras, toks pat beje, kaip ir visi dabar Rodakino vakarai: dviese su mylimu žmogumi, pačioje gražiausioje pasaulio vietoje, kurioje rašosi taip pat lengvai kaip ir gyvenasi, taip, kad kartais net ir baisu – gal tai tik sapnas tėra, tik tęsinys gyvenimo jam jau pasibaigus, kažkur, rojaus sode, tau išrašytoje vietelėje iki visam pasauliui pagaliau sulaukus pabaigos, sode pasigirs tylūs Dievo žingsniai... Ko dar bebūtų galima norėti? Rodakinas nusišypsojo, prisiminęs prieš kelias dienas užsukusios kaimynės žodžius: jums jau laikas turėti vaikų, nes kitaip dar laimingesniais nei esate dabar jau nebetapsite, nes tiesiog neįmanoma – tokie jau esate laimingi. „O gal iš tikrųjų jau laikas“ – mąstė Rodakinas rinkdamasis daiktus į nedidelį lagaminą, šiugždendamas popierius, kad ko neužmirštų, iki kažkokiam laiškui iškritus ant grindų staiga prisiminė savo bute, viršutiniame komodos stalčiuje vis dar tebegulinčius du savo rašytus laiškus Tatjanai. „Grįžus reikės juos būtinai sunaikinti“, – pagalvojo jis, – „Nes kažin ką pagalvotų žmona tokius aptikusi“. Nusijuokė pats sau vienas ir nuėjo rinktis rūbų. Tiesa, jis jau ne kartą buvo grįžęs, ir vienas, ir su ja, nes darydavo tai periodiškai, tačiau apie laiškus pagalvojo tik dabar. Stebuklas, kaip ji jų iki šiol dar nerado. Matyt todėl, kad nemėgo knistis po jo daiktus, tačiau jie gulėjo taip atvirai, kad vos atidarius stalčių iš karto būtų kritę į akis. „Na, bet kad jau nerado, tai, matyt, ir nereikia, “ – nusprendė Rodakinas, nors laiškai ir buvo nebaigti, nors ir nebuvo nieko tokio, ko nebūtų buvę galima papasakoti žmonai, tačiau dabar visa tai atrodė taip beprasmiška, taip nerimta ir nutolę, kad net neverta iš naujo vartalioti pasakojant kitam žmogui, ypač ta istorijos pusę, kuri siejosi ne vien tik su kūryba.

Tačiau grįžus laiškai ir stalčius jau buvo pasimiršę, viską užgožė įprastas, su butu ir leidyba susijusių reikalų tvarkymas, o juk dar laukė ir miestas, kaip visada šiek tiek pasikeitęs ir visus tuos pasikeitimus Rodakinas būtinai turėdavo pamatyti. Jam reikėdavo išlandžioti visus užkaborius, kad tik kas nors neliktų praleista, kad tik suspėtų viską pastebėti ir prisijaukinti, nes to nepadarius, metams bėgant, vieną dieną miestas būtų tapęs jam visiškai svetimu ir nepažįstamu.

Nektarinai baigėsi. Kaip tik tada, kai jis planavo sėsti ir susitvarkyti kai ką iš savo senų popierių, o išvyką po miestą palikti rytojaus dienai pastebėjo, kad dubuo ant stalo jau beveik tuščias. Buvo taip įpratęs prie nektarinų, kad nebegalėjo delsti nė minutės – bijojo, kad nakčia liks be jų, o ryte pirmiausiai turės lėkti į parduotuvę užuot ramiai sau skaitęs naujienas internete. Vakaras buvo dar ankstyvas, nutvieskusi gatvelę saulė žadėjo dar ilgai ją auksinti ir Rodakinas pasijuto visai laimingu, kad tiesiog pasivaikščioti ir pasidžiaugti miestu galės jau šiandien.

Žinoma, nektarinų atsargomis jis apsirūpino iš karto, nors tai turbūt ir nebuvo labai protinga, bet niekada jų nepirkdavo itin daug, todėl nedidelis maišelis per kurį šiek tiek švietėsi nektarinai visai jam ir netrukdė keliauti. Pasikeitimų nebuvo itin daug, sena maišėsi su nauja ir Rodakino širdis džiaugėsi, kad miestas nestovi vietoje, keičiasi, tačiau ne tiek, kad jo negalėtum atpažinti. Viskas čia derėjo, viskas džiugino akį, tarsi jame jis niekada nebūtų patyręs sielvarto ir liūdesio.

Langai sparčiai šmėžavo pro Rodakiną nesustodami, nes šiame skersgatvyje viskas buvo iki skausmo pažįstama, o jo kavinukė, toli gražu, nebuvo Rodakino pati mėgstamiausia, todėl jis ir pats nesuprato, kodėl nejučia stabtelėjo. Nustebęs dar kartą pažvelgė į jos langą, nesumodamas savo žingsnių sulėtėjimo priežasties, paskui atidžiau įsižiūrėjo ir staiga suvokė, kad moters siluetas už stiklo yra ne kieno nors kito, o Tatjanos... Galėjo žiūrėti kiek norėjo, tačiau vaizdinys nesikeitė, o tik dar labiau išryškėjo, tai nebuvo iliuzija, apsipažinimas, gražus spalvų žaismas – už lango tikrai sėdėjo Tatjana. Nerūpestingai gerdama kažką iš puoduko ir tarpais mąsliai šypsodamasis lyg ant sienos kabančiam paveikslui, lyg iš kito lango krintančiai šviesai, ji atrodė lygiai tokia pat laiminga ir patenkinta gyvenimu kaip ir jis.

Už akimirkos jie jau sėdėjo dviese ir be sustojo tauškė pertraukdami vienas kitą – tiek buvo visko pasakyti. Rodakinas juokėsi susiriesdamas iš to, kaip buvo apgautas su jos neegzistuojančiu vyru, vis dar bandė raukytis ir pykti, kad nebuvo mylimas iki galo taip, kaip norėjo, o visada tik – kaip „nuostabusis Dievo perlas“ arba – „berniukas, turintis daug didesnį talentą nei kiti“. Paskui jie dar kalbėjosi apie nektarinus ir abu juokėsi, Rodakinui betraukiant savuosius iš maišelio: „Kai tik supratau, gana greitai susirinkau iš naujo visą save, patikėk, – gatvėje nebeliko nė vieno nektarino“, – ir vėl abiem besikvatojant: „ Matai, nuo to laiko nebegaliu be jų“.

Viskas buvo beveik taip, kaip Rodakinas ir buvo suvokęs, kai tada, anuo metu, vėl sujungė visas savo, iš esmės tobulo, tačiau išsiderinusio mechanizmo detales į tinkamą visumą. Gal tik „švento“ melo apie jos vyrą jis nesugebėjo atskleisti, tačiau to juk ir buvo siekta, ir tai, kaip sakė ji, buvo būtina, kad viskas suveiktų tinkamai ir jis nepradėtų tuščiai vaikytis tolstančio vaiduoklio. Viską visada reikia atlikti vienam, nes kitaip iliuzijos, siejančios su kitu žmogumi, neleis to atlikti, nes kol jis yra šalia, kad ir ką jis bekartotų ar besakytų, nors ir tūkstančius kartų, tu juk vis tiek girdėsi tik tai, ką manysi besislepiant už jo žodžių... O dabar, jie sėdėjo vėl kaip artimi draugai, patys geriausi, tokie, kokie ir buvo iš pat pradžių. Ir jis noriai pasakojosi jai visą savo laimingą Rodakinos istoriją, o vėliau, jau lydėdama pro lango stiklą jo tolstančią figūrą, Tatjana šypsodamas galvojo: „ Jiems jau laikas turėti vaikų“.
2020-08-15 20:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-24 22:58
Damastas
Už šią dalį - 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-24 22:57
Damastas
Pliusas už tai, kad nesusipainioji savo mintyse. Dar vienas pliusas, kad neprikaišioji beprasmės "poetikos", idiotiškų metaforų ir nenuklysti į pievas.

Vis dėlto tekste suskaičiavau bent tris dešimtis perteklinių žodžių ir žodelyčių, dar pasižymėjau pvz. nereikalingą piktnaudžavimą priešdeliu be-, kitur kliuvo netiksli skyryba, kuri čia itin svarbi, turint galvoje ilgus sakinius, gana vingriai dėstomas, kad ir nuoseklias mintis.

Esminis trūkumas, jog istorijoje nėra konkretaus dinamiško veiksmo, viskas plaukia plačia upe su ramiais užutekiais, vangiais įntakais ir tokiais pat bekraujais atsišakojančiais tolyn upeliukais.

Žinoma, galima ir taip, bet tokiu atveju šiek tiek pritrūksta, kad ir užslėpto gilesnio emocinio užtaiso.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-20 19:04
languota
seniai laikas turėt vaikų, o jie vis dar artimi
draugai ?
už tai 2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-18 19:42
varna
tuščiakalbystės daugoka, tekstą valdote, bet tiek vaikų, tiek nektarinų motyvai nepaėjo čia, 3---
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-17 00:29
Tiffany neskaitant šuns
Kažkokie epizodai. Toks jausmas, kad jau išsikvėpėt. 2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-15 21:58
gogo
gražus vakaras, gražiausioje pasaulio vietoje - visks gražu tik teksts nalabai o dar tas baisus neišradingumas
gogo net komentarų tokių nerašo nuobodu baisiai būtų

1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą