du

du batai kambario karste
žaidžia su dulkėmis
banginiai 
pirštas raižo likimą ant
laikraštinės kepuraitės
privingiuotų eilučių
rodos niekada nebaigsiu sekti
akies krašteliu į sofos
kraštus bežnaibantį katiną
žvairumas
laikinumas kai pagalvoji
įgauna daugybę formų
guli ant šachmatinio rašto figūra
nežaidžia
liečiu akimis kaklą
nupoliruoto staliuko
žvilga kaip dangus vandenį
kaip naktis tavo akinių stikle
du batai