Pseudopoezija ir dviračiai

vienos pseudopoetės o gal ir
ne pseudo o gal ir ne poetės
pavardėje yra žodis kalytė

ji kalba apie visus vagis kurie
kada nors yra pavogę dviratį
taip pat ir iš manęs

jie vagia ji kiauksi
o aš nė nepastebiu
man nė motais
mano vidujinis pastabumas
išlavintas nepastebėti tų
kurie visu greičiu mina
to kas vyksta išorėje

ji kalba apie visus dviračio
teikiamus malonumus
kai aš dar priduriu
kad beveik tokius pat
apturėti galima iš skaitymo
beigi rašymo iš skalikų
gainiojimo iš triušių
iš kurapkų medžioklės
mūsų miestuose ir parkuose

kada nors mūsų tobulumas
pasieks tokias neįtikėtinas aukštumas
lyg šatrijos kalnagūbris
savo snieguota viršūne
kai valgai ledus (čia galėtų
būti reklama)

kada nors mes kalakutą
sukryžminę su varna
sukursime jūros periodo parką
ir aukosime jaunas mergeles
slibinui mebijaus juosta perrištas

bet kol kas tenkinamės
žemumomis
ji gvazdikėlių aliejumi
pasitepa tarpkoji
kad neprisitrintų mindama

aš užsilašinu iš savo žaliojo
buteliuko – itališkas
pasitrinu pirštu kaktą

įkvėpimas garantuotas
jau imu regėti
kažkas tarp post renesanso
ir barokinio tiranozauro
kiaušinio boluoja
ant dangoraižio stogo
kai ji mina per baltąjį tiltą

lukštas skyla tiranozauro motina
dairosi maisto savo jaunikliui
aš palinkstu prie stiklo
trinksėdamas galva į jį
visa gerkle šaukiu

mink mano lolita mink!