Padūmavęs

aš ne tiek myliu kiek matau
mūsų visų paliegėlį viešpatį
visuose jo apsirodymuose
visuose pasireiškimuose

vos nušvitus nuščiūva
kriokliai niagaros ten dangaus
atole
pienovežiai su puta išsibarsto
vieškelių dulkėtų toliuos

saulė dievams nepadabintiems inteligencija
šviesioji dievams beraštybės
šypsodamasi dosniai

artinasi savo pačios
sudegintų knygų lapais
kaip ruduo šešėliais

niekas nepasiduoda
niekas neatsiduoda
ne kurių taip trokštamiems

ramybei
paprastumui

visi šie vakarai priklauso
į šnerves įsismelkiančiam
kvapų terorui

drėgmei kuri šliauždama pažeme
vis aukščiau užkopia

laukuose smilkstantiems
bulvienojams

taip ir norisi ištarti

gana palinksminai jau mus
ir prisišokai pats
nerūpestingasai

mesk savo smuiką
žalėsi žaliasai
visų dangiškų ir smaragdiškų
linksmybių broli žioge