Kai nebuvo sparnų

kai tamsa mūsų kūnus miglomis  apgaubia
ant drobės palieka nebaigtas tapyti tik veidas
puodžiaus rato molis nepaliestas išdžiūva
nebuvo sparnų

sniego kopose įklimpęs ieškojau peizažų
į dangų negalėjau grąžinti rugiagėlių mėlio
rugio varpą rytinės rasos nesugėrė
nebuvo sparnų

plaukų kvapo beržai išlaikyt neįstengė
vis ilgesnis šešėlis naktų
nebuvo sparnų

žemės ašaros rytmetį upėmis plaukia
mėnulio šviesa ant viršūnių pušų pakibo palaukėj
taip numirę legendos ir šilko skarelės suvilgytos skausmo
vis skrenda

tavo švelnus balsas akmenis pjaustė
skrido į dangų sparnuota daina
be sparnų

žemės toliai jau buvo arimais visi apsirengę