Proto ribos ( Tęsinys)

Rašydamas šį savo kūrinį nejučiomis susimąstau, kokiai literatūrinei epochai, etapui, srovei ar sąjūdžiui, jį būtų galima priskirti.
Arčiausiai būtų realizmas – gal net virš realizmo. Mano veikėjai negalėjo gyventi socialistinio realizmo literatūros puslapiuose. Jeigu jie būtų išdrįsę ten pasirodyti, aš į juos turėčiau žiūrėti istoriškai, iš klasinių pozicijų apkasų, kaip į klaikius subjektus, supuvusios kapitalistinės visuomenės atgyvenas, įsispraudusius į sveikos komunistinės visuomenės statytojų kūną.
Man jie simpatiški, aš juos užjaučiu ir tikiu, kad kada nors jais bus pasirūpinta, vadovaujantis žmogiškumo principais ir naujaisiais mokslo pasiekimais.
Taigi, mano pasakojimo stilius realistinis  - natūralistinis. Esu tipiškas, savo tipiškų herojų autorius. Aprašau juos, tose aplinkybėse, kuriose jie veikia ir perduodu jiems žodį...
Kartą mane vienas išminčius, netyčia priklydęs prie mūsų kompanijos, apibūdino šitaip:
–    Tu esi baisi vidutinybė, tipinis stagnacijos laikų produktas.
          Garbės žodis, užpykau. Sėdi, atseit, toks džentelmenas pas mane katilinėje, gurkšnoja  net nesiraukydamas mūsų firminį gėrimą kuką, ir drįsta kritikuoti.
            –    Ko tu su savo verslo partneriais, ar buvusiais nomenklatūrininkais  konjako nelaki!?.. Koks velnias čia tave į mūsų katilinę atvijo?.. – svarstau pykdamas.
Gaila, nepribrendus dar mūsų visuomenė prie žodyno, kurį jau senai vartojo H. Mileris, arba V. Jerofejevas. Tikriausiai nesupras?..  Galėčiau smagiais žodeliais mūsų išprususią visuomenę pavaišinti ir papildyti jų taip saugomą lietuvišką žodyną naujomis įdomybėmis.
Nežiūrint, į informacinę revoliuciją, ir viešumo antplūdį dar nepasiruošusi… Arba pasiruošusi tik porno filmus žiūrėti, todėl ir traukia visokius nelaimingus inteligentėlius pabūti mūsų draugijoje.
– Man patinka jūsų sodrus liaudiškas humoras, norisi minioje, masėse pasitrinti, su jūsų gyvenimo būdu susipažinti, idėjų, įkvėpimo pasisemti, – pareiškė mūsų kilmingas svetys.
            –  Trinkis, trinkis – tik per daug neišsitepk kostiumo, –  patariu.
              Jis kaip ir mes  alkoholikas  – maratonininkas. Turi mažiausiai savaitę atgerti, todėl ir slepiasi nuo žmonos, kuri jo  jau visur ieško. Išnaršo visą miestą,  neduok Dieve, jeigu čia pasirodytų. Jai tik vargšelei, dar “nedašunta”, kad jis gali taip žemai kristi iki mūsų lygio. Kvaila  – nesupranta, kad pas mus katilinėje žiemą, vasarą šiltą, gerą ir uodai nesikandžioja
– Sėdi pas mus,  tai sėdėk, mat tave galai – tik klok dar porą violetinių popierėlių – matai, kuko trilitrinis išseko, – užbaigiu savo kritines mintis.
– Ja, – susimąstęs  pritaria  Ausė. Jis mąsto lėtai, tas mūsų minties gigantas, bet jau tikriausiai pastebėjote – pasižymi minties gilumu. Tiesiog malonu matyti, kaip jis mąsto, tas mūsų nerašantis filosofas, vietinės reikšmės Sokratas.
Ką jau čia bekalbėti, pirmą kartą aš pamačiau, kaip žmogus mąsto per “Sąjūdžio” susirinkimą.
– Žiūrėkite, žmonės!.. – didžiavosi ir šūkavo mūsų miestelio “Sąjūdžio” lyderis. – Žiūrėkite, kaip mūsų atstovas iš Vilniaus mąsto.
            Žiūrėjome egzaltuotai susižavėję, mes kartais susigraudinam… Ir tikrai, lyg tai matome, lyg tai žmogus iš tiesų – giliai mąsto. Taip giliai, kad vos prakalba, ką čia vietoj išmąsto. Be popieriaus, nei kiek nepasiruošęs?..
Palyginome, kaip buvo ankščiau. Atvažiuodavo koks nors didelis sekretorius ar pirmininkas, įlipa, būdavo į tribūną… Ir ką mes matydavome? Nei velnio, jis dar nemąsto. Išriečia, būdavo, įmitusį baltai raudoną sprandą kaip briedis, veidas blizga, slidus kaip veidrodis, nors su pačiūžomis važiuok ir pradeda kalbėti. Nors dar nemąsto. Gal ir mąsto  apie gerą ir sočią vakarienę, kuri neišvengiamai bus. Ten tai jau jis pamąstys. Aš taipogi taip norėčiau ir Ausė nieko prieš.
„Baigdamas norėčiau jūsų šauniam kolektyvui palinkėti ir toliau taip pasiaukojamai darbuotis mūsų tarybinės liaudies ir tėvynės labui! …“
Taip  paprastai užbaigdavo savo viešus apmąstymus tokie veikėjai. Taip jie užbaigia ir dabar, tik pakeitę tėvynės sąvoką. Mudu su Ause jam pritardavome.
–  Palauk, mes tau dar pasidarbuosime. – Bet apie privatizaciją aš jau pasakojau.
Kažko tai mano mintys labai padrikos, tai šen, tai ten laksto. Tai dar viena, neištirta, mūsų kuko savybė. Kažkaip sujaukia jis protą. Atrodo, lyg tai vietoj vienos galvos keturios tau ant pečių ir visos skirtingai stengiasi mąstyti.
Prisimenu nuo Anykščių “Obuolių” ar Šaltupio”,  tai tik kartais paryčiais galvą skeldavo pusiau ir tai tik iš ryto. Galėtų, sakau, psichiatrai susidomėti, bet jie dar neišmoko iš kvailių protingus daryti . Atvirkščiai – prašau.
–  Tėvynei reikia didvyrių, o moteris tokius, kaip jūs mulkius gimdo, – vėl pareiškė priklydęs intelektualas.
– Tačiau kur ta riba tarp protingo ir kvailo? – klausia Ausė.  – Mūsų požiūris  į tai skiriasi. Tamsta, štai rašai eilėraščius, skausmuose gimdai didįjį meną. Na, ir kas išeina? Sakai, spausdinsi už savo pinigus? Begėdi tu! Geriau čia su vyrais,  taip sakant, draugiškai pragertum, jeigu jau taip neturi kur  kišti pinigų.
– Šventa teisybė, – pritariu. – Prisimink, kaip mums Zigmas „rašalo“ suveikė?..
Kas per produktas yra rašalas – neaiškinsiu.  Manau jūs suprantate, kad mes tokio, su kuriuo rašoma – nevartojame.
– Taigi. Ateina Zigmis iš savitarnos parduotuvės, storas toks visas!..
– Gal jau gimdyti susiruošei? – klausiame.
–  Tuoj gimdysiu, – atsako. – Ir traukia butelius... vieną, kitą, šeštą!.. Ir žinok,  tu išminčiau, nei kapeikos nesumokėjo! Tai pagimdė! Man atrodo, visiems aišku, kuris iš jūsų yra kvailesnis.
– Bet palaukite, – vos apversdamas liežuvį, teisinasi poetas. – Aš rašydamas, jaučiu didelį dvasinį pakilimą, kūrybos džiaugsmą, pastovų vidinį nerimą!?..
–  Neatrodo, kad blusų turėtum,  piktai pajuokavo Ausė. – Štai Veršis taipogi jautė didelį vidinį nerimą, kai gyvą varlę rijo. Tačiau ne veltui stengėsi – du butelius grynos degtinėlės išlošė, laimėdamas lažybas.. Na, o varlė?.. Gavo šimtą gramų narkozės ir iškart skrandyje nurimo.
– Anoks čia stebuklas, – patvirtino  mažakalbis Veršis, taip vadinamas dėl atletinio kūno sudėjimo ir charakterio savybių. – Ryja juk visokie užsienio ponai gyvas austres, moliuskus visokius. O varlė?.. pati į gerklę, iš baimės cypdama, įlindo: ir užkanda ir nemokamas išgėrimas. Žodžiu, nauda.
            –    Štai pats jau savaitę į darbą neini, ką sakysi viršininkams? – paklausė Ausė.
–    Sakysiu sirgau – jie žino.
–  Ir  dar  poetas, –  nuspjovė  “Kosmoso”  nuorūką Ausė. – Šlamštą čia visokį rūkai. Duok, Verši, “Primos” užsitraukti, aš jam paaiškinsiu, kas yra tikrasis menas. Menas yra  melas, bet juo turi žmonės tikėti. Tada jis tikras menas.  Aišku, štai tokiais, tai viršininkai tiki. Pabandytume mes taip paaiškinti, nors ligoniai, kartais esame – mirtini. Čia juk fantazijos, vaizduotės reikia. Tai kūrybinis darbas, ar tu supranti?.. Dirbo čia pas mus toks, mes jį Žąsinu vadinome. Jis taip savaitę girtuokliavo. Ateina visas drebėdamas pirmadienį…
– Kur tu buvai, latre, – rūsčiai sutiko jį šefas. Imk popieriaus ir rašyk
pasiaiškinimą!.. – Ką veiksi – sėda, rašo…
Pasiaiškinimas
Praeitą pirmadienį, žvaliai nusiteikęs ėjau į darbą, tačiau pakelyje sutikau draugus, kurie apie mano mylimą merginą pranešė kompromituojančius duomenis. Teko ją susirasti. Ji  pasiūlė vykti į kaimą ir išsiaiškinti. Deja, nuvykus į kaimą, kompromituojantys mano merginą, duomenys pasitvirtino. Nežinau, ar tai iš sielvarto, ar  dėl didelio palengvėjimo, po to dar visą savaitę nėjau į darbą.
– Gerai, – sako  jam  viršininkas. – Mes čia tokių talentų nelaikysime. Eik tu vaikine, kur nors į laikraštį dirbti. Tau siūlė kas nors į laikraštį eiti dirbti?
–    Ne…
–  Štai, matai. Čia net komentarai nereikalingi. Ir  kas  galėtų  nubrėžti  ribą tarp  protingo ir kvailo? Džiaukimės, kad esame tokie nepanašūs vienas į kitą.