ErlaEpidemija perkrovė laiką ir įkainius. Traukinio maršrutas į sostinę pavėlintas dviem valandom. Dėlioju naujais bateliais apautas kojas avariškai nudėvėtais šaligatviais. Batų rojai iš karantino išsprogo gundančiomis kainomis. Avėdama elegantiškus odinukus žirglioju šachmatiniais žingsniais, taikydama ant sveikesnės plytelės.
Užtat caro laikų geležinkelio stotis restauruota. Mėlynam danguj geltonų žvaigždučių apskritimas. Tarpeliuose tarp žvaigždučių – improvizavimo galimybės.
Laukimo salėje žmonės sėdi šachmatų tvarka. Realūs žmonės ir reali kasininkė su medicininėmis kaukėmis.
– Grynųjų nepriimame.
Pinigai virtualūs. Bilietai virtualiais brangesni.
Perono ore tvinksi dezifekcinio skysčio kvapas. Kita saugumo garantija – uolus aptarnaujantis personalas.
Traukinyje dezinfekanto koncentracija sutirštėja. Keleiviai susodinti griežtai šachmatine tvarka pajuda viena kryptimi. Šachmatais žaist taip ir neišmokau.
– Žiūrėk, čia rikis, čia pėstininkas...
– O čia valdovas ir valdovė, – pertraukdavau draugą.
– Mano juodieji. Tu pradėk.
Man pradėdavo spengti galva. Tuo mokslai baigdavosi.
Užtikrintą švarų traukinio važiuoklės tiksėjimą lydi virtualios mintys. Ardydama šachmatų tvarką judu link kavos aparato. Kas aš? Pėstininkas, žirgas, rikis, bokštas, valdovė? Tik ne karalius. Metęs žvilgsnį pro langą, krūpteli žvitrus pagyvenęs ponas. Grupiokės tėvas. Visad krūpčioja traukiniui kertant keturiasdešimt pirmųjų birželio keturioliktos pervažą.
Su kavos puodeliu iriuosi į savo vietą. Iš bokšto viršūnės nužvelgiu prailgintą šachmatų lauką.
– Tidih, tidih, tidih! – kerta per ausis ratų bildesys vagonų jungtyse.
– Komu čaiiiiiii*?! – putlios žuvėdros klyksmas siūbuojančiame,, Čaika**“ restorane. Baltaskvernė raudonskruotė žuvėdra žongliruoja taurėm, lėkštėm, į kurias nuo jos snapo gausiai varva prakaitas.
– Du pepsi.
Gurkšnojam iš butelių. Aplink pėstininkai, šlubi ir dvikojai gausiai keikiasi rydami šnicelius, gruzdintas bulves ir degtinę. Traukinio restorane mes tik du lietuviai. Nukariautos, šalies per kurią važiuojam, valdovas ir valdovė. Per apmusijusius vagono langus atkakliai veržiasi saulė.
Mes karaliai be karūnų,
Einam saulėtais keliais
Pasiilgę aukso rūmų,
Mes žaidžiam saulės geiduliais. ***
Niūniuojam „Vairo“ dainą užsigerdami pepsiu.
Nusiimu kaukę. Su kauke neįmanoma išgert kavos, pavalgyti. (Bučiuotis.)
Tualetas patogus įvažiuot ir neįgaliems. Blykčioja higiena. Pasijuntu gerbiamu keleiviu, valdovu.
Grįžinėjant į savo kvadratą lenta ištįsta. Rikius, žirgus, pėstininkus perstumdo planšečių, mobilių telefonų, nešiojamų kompiuterių ekranai. Prieš mano bokšto šaudymo angas begarsis osmanų kardų šokis, kostiumuotų melodramų herojų bučiniai be kaukių, virtualių žaidimų platformos. Intelekto karaliai transliuoja užduotis ir sprendimus beribėn interneto erdvėn.
Apsižiūriu. Mano figūrą kilnojo ne ta kryptimi. Grįžtu vieton, į savo kvadratą. Integruojuosi į integruoto kultūros paveldo leidinį. Taip viskas moksliškai, taip teisingai parašytos tezės realybėje iš knygos pabyra valdovų skeveldromis.
Jaunas vyras pats su savimi žaidžia virtualią šachmatų partiją. Mano pusėje šachas. Blogas ženklas. Sostinėje nauji bateliai žiauriai nutrins kojas.
--------------------------------------
* Kam arbatos, rus.
** „Žuvėdra“, rus. sovietinis traukinys Minskas – Talinas
*** Legendinio ansamblio „Vairas“ daina
