Pasitiktiniai savižudžių planai (Tuščių lentynų tęsinys)

Su Karosu susipažinau, kai mane už girtuokliavimą ir pravaikštas  pažemino pareigose  ir perkėlė dirbti į atsiliekančią betonuotojų  brigadą.
Nežinau, kiek aš padariau pravaikštų? Viskas buvo lyg ir įprasta, tačiau statybinės organizacijos valdžiai atrodė kitaip.
Betonuotojų brigada, į kurią mane perkėlė dirbti, buvo “legendinė”. Brigadininkas buvo vadinamas Bambonu dėl jo labai galingų apimčių priekyje. Visi gėrė. Buvęs darbų vykdytojas Pranas priedo dar užsimesdavo tablečių už lupos. Karosas man pasirodė simpatiškiausias, draugiškas, ne toks tingintis, apsukrus vyrukas.
Daugiau nei metus aš dirbau šioje brigadoje. Nepasakyčiau, kad tai galima būtų pavadinti darbu. Nepasakyčiau, kad kokį nors darbą mes būtume atlikę be broko, laiku, kokybiškai. Neprisimenu, kad iš viso kas nors iš mano draugų būtų susirūpinęs darbų eiga ar bent domėtųsi, ką mes darome?
Į darbo vietą mus nuveždavo autobusas. Jau važiuojant į darbą ne visi komunistinio darbo spartuoliai būdavo blaivūs. Rečiausiai blaivų ir nesergantį pagiriomis, aš matydavau būtent Karosą.
Kartais, kai po  sunkių pagirių įlipdavau į autobusą, mane jau pasitikdavo apsinešusiai žvalus Karoso balsas, blizgančios akys ir kikenimas.
– Tau švaku? - klausdavo jis. - O man gaditsa. Duok rublį  - atnešiu pikio butelį.
              Ką būtų galima pasakyti apie gėrimą vadinama pikiu? Tai alkoholinis naminis gėrimas pagamintas iš raudonųjų burokų. Pilstomas ar semiamas tiesiai iš katilo, kuriame buvo verdamas, aliuminiu pusės litro talpos puodeliu, prasklaidant plaukiojančius burokėlius.
Tai stiprus, tamsiai violetinės,  spalvos gėrimas, turintis savybę iš karto neužsilaikyti skrandyje. Pakilęs į viršų, (po to kai jau būna išgertas) ir išpiltas ant tvorų ar sienų, jas dažė ryškia sunkiai nusakoma  spalva. Reikėtų pasakyti, gėrimas veikė kaip uždelsto veikimo bomba. Iš ryto jo gėręs pilietis galėdavo per pietus užmigti girtas. Fermentacijos procesas baigdavosi tiesiog kliento skrandyje, būtent dėl šių savybių, kai kurių klientų buvo netgi ypač vertinamas.
Karosas niekada nevažiuodavo  į darbą prieš tai neišgėręs pusę litro šio tauraus gėrimo. Tai būdavo pirmas jo sąmoningas veiksmas, kurį jis atlikdavo iš ryto, nepaisant kokiu laiku pabusdavo. Tam reikalui jis visada turėjo drabužiuose pasislėpęs rublį. Vėliau viskas klostydavosi pagal aplinkybes. Niekas juk iš ryto, atvažiavęs į darbą, taip staigiai nepuldavo dirbti. Net komunistiškai – spartuoliškai dirbančios brigados, vykdančios pasitiktinius planus, iš ryto dar palošdavo kortomis.
Kol mes lošdavome, Karosas veikdavo: visuose objektuose surinkdavo tuščius butelius. Tai būdavo jo pirmas darbas objekte. Jeigu jų nerasdavo pakankamai daug, mes jį gana greit  pamatydavome stumiant į kaimą parduoti naują “tačke”, (aišku ne šiuolaikine reikšme) nešant ruberoido ruloną, langą, duris –  tai, ką pajėgdavo.
Tai buvo visai nepatikimas žmogus. Grįžęs su skysto pavidalo laimikiu  galėjo pradėti jį vartoti tiesiog eidamas, ar pasislėpęs kur nors griovyje ir užmigti mums nieko neatnešęs. Nepateisindavo darbų vykdytojo pasitikėjimo. Pardavęs kelias mašimas betono į kairę, visuomet sugebėdavo vieną pragerti. Už savo klastą buvo baudžiamas gana drastiškomis priemonėmis.
Prisimenu, statėme  ūkinius pastatus ir mums pavyko pramušti kokius 6 kubus betono, Operacijoje dalyvavo abstinencijos būsenos geranoriškai nusiteikęs darbų vykdytojas. Visi gėrėme, išskyrus Karosą. Sunku nupasakoti jo griaudžiai nelaimingą išraišką. Jūs tikriausiai matėte šunelį, negaunantį kaulo?
Begeriant buvo sumanyta pasilinksminti. Karoso pilve kliuksėjo tik trečdalis butelio vyno, kurį jis rado iš ryto po mūsų vakarykščio baliaus. Musių ir vyno kiekis tame butelyje maždaug buvo vienodas. Karosas kantriai tą turinį perkošė per dantis ir pasakė: - Gaditsa.
Štai dabar, drebėdamas, jis prašė mūsų nors gurkšnelio. Dauguma prisiminę jo ankstyvesnes  šunybes, kai jis, išėjęs mums atnešti vyno, išnykdavo kelioms dienoms, paskui nežinia iš kur atsiradęs aiškino, viršininkams, kad uošvė beveik jau mirštanti ir tt.
– Na, Karose, dainuok, - siūlo vykdytojas jam įpylęs į stiklinę “Šaltupio” vyno.
            Karosas mokėjo tik dvi dainas ir tai tik du pirmuosius šių dainų stulpelius. Tai buvo visiems gerai žinomos dainos Katiuša ir Šermukšnėlė. Dainuodavo jis jau gerai pagėręs, jausdamas palaimą ir nerūpestingą atsipalaidavimą. Įsivaizduokit jo nusivylimą ir skausmą, kai vyno buvo tiek daug, o repertuaras katastrofiškai greitai išsekdavo. Tekdavo šokti, vėliau gerti iš kepurės, kurios neplovė dešimt metų, iš delnų, į kuriuos jam pylė brangią drėgmę.
Ar mes buvome už jį geresni? Ne. Jis, vargšelis, visai nepyko, jis netgi manė, kad mes turime teisę taip elgtis, taip sakant, gauti maksimumą malonumo iš tos atrakcijos. Juk koks neįdomus buvo tas mūsų gyvenimas su kastuvu rankose.  Gamtos vaikas, visada su nostalgija prisimenantis gyvenimą kaime ir javapjūtės pabaigtuves, kai jis dirbo kuliamosios mašinieriumi.
Tai buvo žmogus, save pasmerkęs visiškai neišsiblaivyti ir nuosekliai tą savąją programą vykdęs. Turėjo geležinę sveikatą ir jokios gyvenimo peripetijos negalėdavo jo išvesti iš pusiausvyros. Vienintelis stabilios ateities garantas buvo – rublis paslėptas rytdienai.


Kokias iš to galima padaryti išvadas? Mūsų brigada, kartu su Karosu, o tokių buvo milijonai, ir padėjo pamatus dainuojančiai, kapitalizmą restauruojančiai revoliucijai. Toks  liaudies frontas veikė visą laiką ir nei vienai dienai nebuvo užsidaręs. Jokios represijos, nesugebėjo palaužti aktyvaus ir neaktyvaus pasipriešinimo. Tūkstančiai kalinių kalėjo priverstinio gydymo įstaigose, su jais ten darė įvairiausius klaikius medicininius bandymus, ir juos išlaikė. Jie ir šiandiena stovi “fronte”. Tai jų darbo ir kovos rezultatais pasinaudojo įvairūs “Liaudies frontai” ir “Sąjūdžiai”.
Taip galėjo nutikti tik tada, kai subrendo tikrai revoliucinė situacija. Pavyzdžiui, jokio spalio perversmo nebūtų įvykę, jeigu caras 1914 metais nebūtų Rusijoje įvedęs sauso įstatymo. Išgėrę žmonės, revoliucijos nedarys, jie greičiau duos kaimynui Į snukį, o iš ryto kartu pagiriosis. Štai ir visa agresija. Na, bet jeigu vyras nedagėręs, visi miško žvėrys gali slėptis. Panašiai nutiko ir su Gorbačiovo bandymais išblaivinti broliškas tautas.
Vienu atveju, būtume dabar gyvenę, kokioje nors konstitucinėje – monarchinėje Rusijos imperijoje, ir ko gero Konstantinopolis būtų krikščioniškas. Kitu atveju, šlovingosios tarybų sąjungos, jokios kitos jėgos nebūtų įveikę, tik išsiblaiviusi liaudis.
Tai buvo padaryta, pačių šviesiausių protų, inteligentų pastangomis ir rūpesčių. Neduok Dieve – liaudis prasigers. O ji išsiblaivius, atsidėkojo būtent šviesuomenei, švariomis ČK rankomis, su šaltu protu, bet karšta širdimi ir su draugu mauzeriu.
Ne ką, mūsų šviesuomenė ir dabar gavo. Ne jie paradui vadovauja, užsako baliaus muziką. Daug kam teko pereiti ant vandens su kruopomis. O mūsų vyresnio brolio šalyje – tai iš viso, nors griūk negyvas.
Na, bet mūsų kuklūs herojai, kurie atliko visą šitą virsmą ir toliau tęsia savo  sargybą prie dabartinių prekybos centrų. Jų neišnuodysi ir neišnaikinsi, todėl, kad jie patys  iš lėto nuodijasi. Blogink kaip nori jų gyvenimo sąlygas – išgyvens ir toliau veisis ir dauginsis.