Vandens užteks melodijai nerišliai. Po
lietaus rytais miegosime ilgai. Dienom truputį.
O vakarais žiūrėsime kaip mėnuo išlipa
iš debesų. Prieš skelbdamas žvaigždynų griūtį,
tas mėnuo negeba susitvarkyt su pauzėm. O
jo atspindys glotnumą upės vingio
užbaigia kaip dėmuo
sumos, kurios pilnatvei mes nereikalingi.
Bet esame. Ir čia jokių deja.
Kaltės dėl sąrašų nejaučia katalogai.
Net ir nežino, kad jų viduje
mes esame, todėl juose iki tvarkos – tolokai.
O naktys nesibeldžia. Grįžta į namus su
draugais kitais kaskart.
Pačiais pačiausiais. Lyg tarp mūsų
išaugo siena ir jau susitart
nėra, taip sakant, jokių valčių,
arba pasakius dar kitaip - nėra vilčių.
O gal čia
tiesiog susitarimai laiko su šalčiu –
ne tuo kur stingdo, o su
tuo kur išvalo orą nuo spigių garsų,
palikdami erdves priklausomybei bosų.
Mes esame, bet rodos, kad esu
čia vienas. Gal... dar su puse vos
kadaise vakar, užvakar, poryt
savęs. Viduryje nenušienautos pievos.
Gali ką nori tą daryt
lėčiau, dažniau, nebūtinai net iki galo
ir tikimybė, kad tai bus gilu,
visai tikra. Tokia nors... būti neprivalo.
Ir plaukioji po jūrą augalų.