dar viena akimirka

visas neilgas gyvenimas
akimirka  kuriai pasibaigus
numirštama

...

tai tvėrėsi kaip žaidimas
mirgėjimuose netvariuos

kas kartą žaliojoj tirštumoj
beuodžiant ostiją
paskęsta miestas

kaleidoskopuose marguos
reti lietaus lašai nuo lapų
krenta kaip pats švenčiausias
sakramentas

nė viena planeta skriejanti
pro šalį net stabdoma
sustoti nė akimirkai negali

mirksniuose mariuose
ir dėl to ryškiuos
kažkas numiršta
ir kartais gimsta

jau besisukančioje
plokštelėje
tarpuose tarp traškesių
įrašomas riksmas

aaa... aa a...
tra... akšt

...

dar tik akimirka po gimimo
ir jau tuoj tuoj
nakties tvankumoje
prasidės nemigų žudymas
iš dviračių vežimų

stokis prie tvenkinio
aukštajame krante
kuris jau pats savaime
kaip įtemptas lankas

tu galėsi matyti
kaip žvilgsnis
plėšrenis už pelėdą tamsoj
vos akimirkai išnėrusią
žuvį nusineša

...

kai vėlyva muzika be žodžių
srauniais upeliais dangun kelias

aš lyg naktibalda
prie veidrodžiuojančio fontano
sustoju paklausyti bacho

vos sudėjęs bluostą
jau užmigdamas girdžiu
kaip pro lukštą
gyvybė kalas

ir tūkstančiai tiek darnių
tiek padrikų balsų
pasistūgaudami šaukia

aaa... ave!
aveee!
aaaveee!

...

virusai ir vaginos turi dantis
visada tai kartosiu

tai kelia ne tik nusivylimą
siaubą bet ir įniršį

...

vilkžudystė arba kanicidas

kad ir kiek švelnesne forma
tai tęsiasi dar nuo tada
kai pralaimėjusieji
vietoje to kad mirtų
buvo linkę prisijaukinti

save arba mus

...

iškarpos iš genofondo


ši pasaulio dalis zoocentriška
sumodeliuota taip
kad visa kas gyva
žudytų žmonių giminę

patys suprantate
kaip ir kas -
be abejonės
čia siautėja zoofilai

zuikiai pseudopolicininkai
besispjaudantys spyruokliuojantys
ir nuo pastogės atakuojantys liežuviai
žolėse šokuojantys nąsrai

patys paprasčiausi krokodilai
nuo žilvyčio šakelių atsiskyrusios
skraidančio gyvatės
elektriniai ežiai
ir net triušiai kileriai

visas pasirinkimas mirčių
prieš mus

...

išlikusieji

šioje ežero saloje paklaikę šunys
gyvena

egzistuoja virvės raiščiai
ir grandinės
ypatingai piktiems gyviams
padarams ir gyviesiems
demonam pririšti

kai kurie prisiriša patys

aš kai rašau ar nerašau
beveik visuomet prisirišęs

...

net jei prisiriši
ramybės nėra vis tiek

lyg longoljerų dantys
žirklės sapną sukarpo

toje pusėje kurioje liekame
lyg šviesos skulptūra
saulė šviečia

taip taip ji visada šviečia
ir visada leidžiasi tik tam
kad šviestų vėl

kad šviestų vėl
iki visa sustos
į savo vietas

...

jei įkvėpus paaiškėja
kad viename oro gurkšnyje
visko yra tiek kiek reikia
ir ne mažiau negu tiek

tabako dūmo degonies
ugnies apsiginti nuo šalčio
baimės aistros
virpėjimo ir laimės

tada
man šio gyvenimo
pakanka

...