Sandėris

Veikėjai:
Petras
Petro vidinis balsas
Vida
Giltinė
Sakytoja, jeigu reikės?
Petro Haliūnė
Jonas
Baltoji fėja Belinda
Vidos kaimynė Gitana
Mėlynoji žibutė – Žibintė
Gydytoja

Pirmo veiksmo pradžia:
Scena, ar šiaip patalpa, gali būti perskirtos širma, ar kuo nors panašaus. Viename kambaryje sėdi dvi moteris: Vida – Petro žmona ir kaimynė Gitana. Jos dalijasi praeito vakaro prisiminimais. Kitame kambaryje, pabunda baisių pagirių kamuojamas Petras, susidegradavęs statybos darbų vykdytojas, šiuo metu – bankrutuojantis turgaus verslininkas. Petras, galima sakyti, savo kambaryje yra ne vienas. Šalia jo, visą laiką budi jo vidinis balsas. Vidinis balsas gali būti už kadrinis. Tik balsas, o gali būti ir kokia nors šmėkla, kuri vaikšto po kambarį apsirengusi balta marška. (Šmėkla, mano manymu būtų įspūdingiau). Kambaryje be Petro ir vidinio balso, turėtų būti jo neišvengiama palydovė Haliūnė (velniukai: žali, mėlyni, balti, baltoji fėja išlendanti pro tinką, kalbančios ir grojančios rozetes ir panašiai), už lango skvere ganosi balti ir raudoni arkliai. (viskas kas jums patinka)
Prasideda veiksmas
Petras (vidiniam balsui). Tai tu, vakar pasakei, kad mano parduotuvė dar neuždaryta, o šiandien nė lašo niekur nerandu.
Vidinis balsas. Netiesa, tavo norą gerti sužadino vyras išsikvepinęs Trainoj odekolonu, kuris turguje matavosi tavo fufliakinius batus.
Petras. Gera kompanija vakar buvo. Kai draugai šalia, tai visai nesvarbu ar grybus gaudyti, ar žuvis rinkti, ar Rodakinos nektarinus prie „Norfos“ šiukšlių dėžėj rinkti. Pats supranti, kartais jauti, kad darai kažką ne taip?.. O sustoti negali!.. Tau vis pila ir pila, ypač moterys, mano mėlynoji žibutė. Gana žaismingai ji su manimi išgėrė pirmą litrą.  Kaip aš sergu, kaip man bloga. Ta silkė iš lėkštės, ne be reikalo taip liūdnai į mane žiūrėjo. Gal sakau degtinė buvo netikra?.. Kur baigėme?.. Atrodo, kapinėse?.. Atėjo ten tokia viena. Sako. Aš jums čia gerti neleisiu, čia jums ne vaikų darželio pavėsinė, alkanautai, jus nelaimingi.

Petras varto tuščius butelius, bando juos išsunkti, laižyti. Deja, pastangos tuščios, tie keli lašai šiaip taip išsunkti iš butelių, niekaip negerina jo savijautos. Iš visų kampų lenda haliucinacijos padariniai. Iš pradžių atskrenda balti drugeliai, bitės ir musės, ropoja didesni vabzdžiai. (Juos į sceną galima įleisti ant meškerių pakabinus). Petras juos gaudo, traiško. Išlenda kipšiukai, šokinėja.

Vidinis balsas. Nepasiduok, Petrai. Gaudyk, traiškyk tuos baltus žūkelius ir aš tau padėsiu. Velniukus su musių mušekliu mušk, pirmiausia tuos kur ant grindų. Matyt, prastą degtinę gėrei, kad jie ant grindų šokinėja, kai geri brendį – tai velniukai daugiau ant liustrų būriuojasi.
Petras. Man baisu. Už lango kažkas mylisi ant autobuso šono. Pasakyk tai moteriai, kad nemėtytų savo vaiko į purviną balą. Štai jau 9 kartą meta. Nesigulk prie mano žmonos šono. Nesigulk! Girdžiu Vidos balsą! Nesigulk!!! Nesigulk į mano lovą! Ką aš tau sakau?! Jau pilna lova visokių gyvių, ir elektros rozetės groja.
Vidinis balsas. Kas tau? Kas? Geriau paklausyk, ką ten tos dvi fifos už sienos liurškia!
Kitame kambaryje kalbasi Vida ir Gitana.
Gitana. Žinai, aš stebiuosi. Iš kur tas mūsų vitališkumas atsiranda begyvenant su tokiais nupiepėliais, kandimis, bedarbiais?
Vidinis balsas. Ką nenori prasidėti su tais proto gigantais, kurios kaip Atlantai laiko visus namo kampus?
Petras. Jau geriau jų neerzinti, o tai užgrius visi kampai, net ir penktas ant skaudamos galvos. Neduok Dieve, dar sužinos apie mano pasiją inkognito Žibinte?!.. Jaučiu – nepatiktų Vidai mano mėlynoji žibutė..
Vida. Eik tu sau, netinka čia tas žodis. Na, kaip vadinasi toks žmogus, kurių beveik nebūna – nesavanaudiškas?..
Gitana. Nori pasakyti, kaip Alfa iš ” Vakaro “ kavinės, tas, kur mums kavos atnešė ir šiek tiek jau pagyvenusių Rodakinos  nektarinų – altruistas.
Vida. Radai palyginimą – tavo draugelis Alfa – altruistas. Pyksta.
Petras. Kai aš guliu pagiriotas, ji visada pyksta.
Vida. Ta jo kava skystesnė už barščius, kuriuos aš savo nelaimei verdu.
Gitana. Niekai tas Petras. Bet kaip pedantiškai tavasis Rolkis būgnijo, net ir dabar ausyse skamba – bumčik, bumčik …
Petras. Dra – la! Palaukit, tik pasveiksiu, patikrinsiu aš jūsų vitališkumą.

Petras pradeda kosinti iš pykčio.

Vida. Štai pabudo.
Petras. Prabilo mano Vasilisa Išmintingoji labai man nemaloniu balsu. Kaip aš nevirškinu šito balso – man nuo jo net kažkoks agresyvumas užeina. Jaučiu – tuoj mane užtrumpins? Joks vitališkumas jų neišgelbės, nebent policija…
Vidinis balsas. Petrai, neik į kitą kambarį!.. Palik kirvį!

Net haliucinacijos  susigūžia iš baimės.
Petras su kirviu eina į kitą kambarį.

Vida. Petrai, tik nedaryk suicidinio (atseit, savižudybės) bandymo!
Žymiai vikresnė už Petrą, Vida įtrenkia jam per maumonėlį su kočėlu.
Pirmo veiksmo lyg ir pabaiga.


Antras veiksmas

Petras pabunda tame pačiame kambaryje. Tai jau ligoninės palata, bet rekvizitas tas pats. Apsižiūri, galva subintuota, prie lovos kukliai sėdi mėlynoji žibutė, Petro gėrimo draugė ir net haliucinacijos padariniai išsilakstė. Tik Rodakinos nektariniai guli ant stalo, kažkieno palikti apmūsiję.

Petras. Puiku. Vienas šiame prišnerkštame pasaulyje neliksiu. Tai vitališkumas, tai sugebėjimas išgyventi net ir tokiomis sąlygomis, mano mielieji bičiuliai – likimo broliai!
Žibintė. Tyliau Petrai, tau negalima daug kalbėti. Tu labai silpnas.
Petras. Tikrai silpnas. Vos gyvas...

Pasirodo giltinė. Mėlynoji žibutė dar jos nemato ir negirdi. Ją mato tik Petras ir Vidinis balsas.

Giltinė. Na, sveikas. Atėjau tavęs. Šiaip aš niekam nesirodau, bet tau išimtį padariau.
Petras. Išsigandęs lemena. Kas tu?.. Kodėl man tokia garbė?...
Giltinė. Todėl, kad labai patinki. Visi žmonės manęs bijo. Net visiškai ligoti geria vaistus, daro chirurgines operacijas – organus persisodina… Žodžiu, niekas manęs nemyli – bailių padermė. O tu atvirkščiai, tu – drąsuolis, kasdien nuodijęs, trokšti kuo greičiau į mano glėby pakliūti. Tik su islamistais dar lengviau dirbti, bet ten ne mano sfera. Ką tu galvoji pas mus nėra specializacijos. Dar ir kokia. Štai, pavyzdžiui aš specializuojuos su chemiškai priklausomais ir tik Lietuvoje. Kad tu žinotum, kaip aš užsiėmusi, nespėju dalgio galąsti. Po metu žada pervesti dirbti į Izraelį – tai pailsėsiu.
Petras. Nesąmonė! (Balsas vos girdisi iš baimės).
Giltinė. Brangusis... (Kalba švelniai, lyg mūsų buvusi sekretorė, atsimeni, kai pas direktorių kviesdavo) Kepenis tau baisiai skauda, širdis streikuoja, epilepsija ant karštų daiktų mėto, jau kai į lovą šlapinies – nejauti. Kaip sunkiai tu gyveni, todėl ir pasigeri kasdien – ar ne? Išvaduosiu aš tave nuo šitų kančių.

Ima nuo pečių dalgį!.. Dalgis švyti, kaip žaibas!

Petras. Palauk!.. Trauk tave velniai – išpildyk mano paskutinį norą, išgerk su manimi!
Giltinė. Su klientais man vaišintis negalima.
Petras. Bet aš tau patinku?!
Giltinė. Labai! Labai tu man patinki! Dėl tokių klientų verta dirbti, jauti savo, kaip čia pasakius, gyvenimo prasmę!
Petras. Na, tai statyk!.. Ko čia tuščiai burną aušinti!..
Giltinė. Tuoj…

Ir atsirado stalelis – kaip pasakose būna, bet gėrimas – vis tiek pilstukas ir užkanda Rodokinos nektarinai apšnioję. Žibintė nemato, negirdi, neužuodžia, kalbina Petrą, bet tas komoje. Išlekia į koridorių kviesti gydytojo, skambina Petro draugui Jonui. Petras lyg niekur nieko kalbasi su giltine.

Petras. Tu ką, jau žmoniško gėrimo negali sukrapštyti? Juk čia pilstukas – kaukolinis.
Giltinė. Ponų išmonė! Nuo gero gėrimo dar gali netyčia pasveikti, o čia mano firminis.
Petras. Tiek to! Buvo – nebuvo. Ne pirmas kartas, o gal paskutinis? O ko tu negeri? Ko bijai? Gal numirti?
Giltinė. Aš nemirtinga! – atkerta kaulėtoji. 

Ir tik murkt susipila visą stiklinę į savo griaučius, net akiduobėse žalia šviesa žybtelėjo. (gerai būtų tą šviesos efektą padaryti). Petras geria, įsidrąsina, bando vesti derybas.

Petras. Klausyk, šiandien pageriam, o po mėnesio aš tau dar savo draugelį Joną atvesiu?.. Ar gerai?..
Giltinė. Gerai jau, gerai... Mėnuo man neprailgs – darbo netrūksta... Bet jei po mėnesio tu man jo neatvesi, aš tave nugalabiju be atskiro įspėjimo!..

Į palatą įeina gydytoja ir uždusęs Jonas su Žibinte. Vidinis balsas tyli netekęs žado. Jaučia, neilgai liko gyventi šiam pasaulyje.

Gydytoja. Iš kur čia tokia pragaro smarvė, kaip iš lavoninės, kai šaldytuvas sugenda? Na, štai nespėjo akių atmerkti, jau gatavas, prisiputo. Į Žiegždrius rytoj vešime. Nesuprantu ir iš kur jie gauna ir kaip sugeba? Fantastika! Tik pramerkė akis ir vėl gatavas.
Petras. Jonai, Žibintė, gerai, kad jus čia. Aš jums kai ką papasakosiu. Pas mane buvo giltinė atėjusi.
Jonas. Na, nieko sau pas tave haliūnė buvo atėjusi. Kaip tu čia prisiputai?
Petras. Sakau aš jums tikra giltinė. Ką, kvapo neužuodžiat?! Žibute, eik atnešk rūbus. Einam pas mane, į sodo namelį, kur mane iškraustė Vida. Pilstuko bus zavalas. Ir visą mėnesį bus… Atsigeriam ir!..
Jonas tu ką, (net ir nežino ką pasakyti iš baimės).
Jonas. Aš negeriu!
Petras, Nuo kada tu negeri?
Jonas. Nuo šiandien ir visada. Negeriu! Koduosiuos, hipnotizuosiuos ir panašiai. Negeriu.

Pastaba: Čia būtų lyg ir pabaiga, nors trečias veiksmas prašosi.